VARIO BURNOS

Tomas S. Butkus

negalėjimo dėžė

Sėdėdamas Lahoro¹ viešbučio wc, ėmiau įtarti – ši svetima erdvė mažiausiai susijusi su tuo, kam priklauso mano asmuo – valstybe, kuri mane gina, menu, kuris mane įprasmina², šeima, kuri mane parskraidina namo. Idant nelikčiau be vietos, tenka priimti šią paramą.

Konteksto kalėjimą nesunku atpažinti. Nes kontekstas visur: jis - lova, kai tu miegi, jis - kambarys, kai triniesi po jį kankinamas karščio, jis - miestas, kai klaidžioji kvartalų virtinėmis. Jame sutelpa visi ankstesni tavo prisiminimai ir būsimi kultūros sapnai, kartu su smogu, pilnu beviltiško negalėjimo. Tu negali suvokti jėgos, verčiančios tave pasitraukti ten, iš kur atėjai, dėti visas pastangas, kad grįžimas būtų lengvesnis; tu negali sau pačiam paaiškinti - iš kur tas nulemtas žinojimas, jog už vienų durų yra dar bent vienos; tu negali pamiršti aplinkos, iš kurios pats save iškeldinai ir sau bandei ją uždrausti; tu negali pamiršti “bjaurių įpročių”, glaudžiai susijusių su gimtosiomis vietomis, kurių ką tik norėjai vėl išsižadėti. Bet būk budrus, nes kurdamas vienas formas tu tampi kitų formų įkaitu³. Būtent jų akivaizdoje susikuria stipresnė erdvė. Tas konteksto kalėjimas, įveikiamas tik tavo pasirinktų formų mirties atveju. Tik tada, kai tu jas įprasmini arba sunaikini, išmesdamas iš kraštovaizdžio.

Ėmiau įtarti, kad neturiu kito pasirinkimo. Ir nesvarbu, kad kiekvieną tavo judesį stebi plytelėmis išklijuotos tualeto sienos. Tau atrodo, jog už durų dar kažko esama. Ir kai išeini, vedamas paprasčiausio noro pakeisti aplinką, tave ir toliau persekioja baltos, sterilios patalpos vaizdinys. Kitame kambaryje pora žmonių kažką rašo. Jiems atrodo, jog visą tą laiką praleidai vėsindamasis ir slėpdamasis. Tačiau tu nežinojai, kad jie kuria tavo kontekstą – tavo vėsios patalpos kontekstą, kuriam nepakanka vien atsitiktinio baldų išdėstymo, atsitiktinių dėmių ant kilimo, kuriam reikia dar kažko, kas sugebėtų judėti, keisti savo padėtį jo erdvėje ir negalėtų: sukurti naujos valstybės, naujo meno ir naujos visuomenės. Bet tau užtektų tik vieno – galėjimo veikti be išankstinių sąlygų ir susiklosčiusių aplinkybių. Tau užtektų vietoj nuolatinių atsakymų į sudėtingus būties klausimus pasirinkti tik viena – klausimą kaip išlikti savimi⁴. Kaip išlikti, kad neišprotėtum nuo svetimų žvilgsnių, svetimo valgio, oro ir minčių, keisto šių komponentų mišinio, kuris veržiasi siaubingu prakaitu ir verčia ištisas valandas leisti baltoje kabinoje⁵.

Aš galvoju apie priežasties žmogų, priežasties aplinkoje. Žmogų, skirtingose vietose atliekantį tą patį veiksmą. Veiksmą, nulemsiantį tolesnius jo santykius su mumis, kenčiančiais jo nesaugumą. Nesaugumą, kuriam jį pasmerkė jo susikurta fiktyvi valstybė, utopistinis menas, degraduojanti visuomenė. Iliuzijos apie kalėjimo griūtį pavertė jį dar vieno konteksto belaisviu. Norėdamas ištrūkti, jis įsipainiojo, kartu įpainiodamas ir mus, patikėjusius jo gerais norais ir ryžtu⁶. Tiesa, tas įsipainiojimas jam buvo be galo malonus – jis žinojo, kad mes esame jo bendrininkai, kitame kambaryje rašantys šias eilutes.

Nesvarbu, ką tu, skaitantysis, dabar galvoji, besiblaškydamas tarp dulkinų tauerių, ieškodamas hostelio⁷, nardydamas tarp motorizuotų rikšų ir ratuotų bananų pardavėjų, kurie sudaro tik dalį Lahoro miestovaizdžio. Galvoji, kokia dėžė geriausiai tiktų vos alsuojančiam smalsaus turisto kūnui. Nacionalinio banko, privačios parduotuvės ar Makdonaldo? Geriausia dėžė 45° C kontekste - dėžė su AC⁸. Makdonaldo restoranas nacionalinės kultūros kontekste yra įkūnytasis visatos kontrastas, paskutinioji aplinka, kurioje žmonija gali pailsėti nuo savęs. Tu gali jį pačiupinėti, lyžtelti, ant jo atsisėsti. Universali subkultūros⁹ dėžė-nedėžė, “geltonoji širdis”¹⁰, kurioje gali likti nepastebėtas ir gali būti palaimintas. Jos kontekste nė vienas neišdrįs tavęs supainioti su geltonuoju balvonu¹¹. O to dabar tau ir reikia.

P.S.

Negaliu užmigti, blyški lempos šviesa, kirtusi patalpą, šoka pro langą. Kur mano privatus kontekstas? Vienintelis ir neatsiejamas nuo manęs. Nuo manęs pabėgęs ir tolimoje šalyje susirgęs vidurių šiltine. Kankinamas minčių, kas ilgisi jo, kokie organizmai iš vidaus jį sunkia, grasindami sugadinti jo kalėjimą – negalėjimą.

Lahoras, Pakistanas. 1999

(„Laiškai architektūros kontekstui“. „Archiforma“, 2000/2. Vilnius)

<< e6