Aivaras Onaitis
(
)
Mes jau trečias mėnuo triname Valensijos gatves,
pajūrio smėlį ir stebime architektūrą - pačias
įvairiausias jos formas. Neįtikėtina mažosios pajūrio
architektūros aritmija, nesuderinamiausių šiauriečiui
spalvų deriniai, visiška pastatų aukščių netvarka.
Grožimės nusilupusiu tinku, saulės nublukintais
dažais, mūrine tvora, susmaigstyta stiklo šukėmis.
Nuošaliau eilė palmių, surištais į viršų lapais.
Tai vaizdai kurių nepamatysi nei vienoje brošiūroje,
kviečiančioje apsilankyti ispanijoje, nei viename
vadovėlyje ar architektūriniame žurnale. Ne, šis
kontekstas nėra sukurtas didžiųjų architektūros
asų. Nėra tiek senas, kad iš pagarbos jo amžiui
būtų saugomas miesto valdžios. Atvirkščiai. Tai
kontekstas, atsiradęs be jokių estetinių paskatų,
pagal kiekvieno individo poreikius ir grožio supratimą.
Kodėl atmintis labiau fiksuoja viduryje siauros
gatvelės pastatytą pintą supamąją kėdę ar kreivas
nendrines žaliuzes ant praviro lango, o ne moderniosios
architektūros lakoniškumą ar
istorijos pompastiškumą, kurie čia pat, vos už
keletos kvartalų? Ant tos kėdės tuoj prisės senukas
ir užtrauks cigarą, už tų žaliuzių pavėsyje siestos
metu kažkas ilsėsis nuo karščio. Kam rūpintis stiklo
įskilimu, ar praeiviu, kuriam nepatinka, kaip nudažytos
mano namo sienos. Visa aplinka yra gyventojų gyvenimo spalvos.
Jie patys kuria kontekstą, o kontekstas kuria juos.
Jis paveikia ir mus, laikinai jame apsistojusius.
Mus apima nenusakomas džiaugsmas dėl šių žmonių.
Valensija, Ispanija
(Laiškai architektūros kontekstui, Archiforma. 2000/2. Vilnius)
©
Amber-Chamber studija, MMIII