Tomas S. Butkus

GINTARO KAMBARYS

 

atgal                                e3 >>

 

Gintaro kambarys – mus supanti arba skirianti realybės forma, bet kuriame žemės paviršiaus taške vienijanti tai, kas tuo tašku prasideda ir baigiasi. Tai dalis ir visuma. Bet kur prasideda viena, o baigiasi kita? Kodėl modernusis miestas, nebeišvengiama mūsų buvimo vieta, neatpažįstamai skiriasi nuo savo protėvio – polio? Žinau: koks nepakartojamas ir maištingas yra Angkoras, Kapadokijos urvas, Manhetenas arba Venecija. Tačiau nežinau ką atsakyti į klausimą: kuo skiriasi paprastas megalopolis nuo aglomeracijos ir – svarbiausia – kodėl tai visai nebepanašu į miestą?

 

O štai Klaipėda: uostas, Lietuvos viltis. Miestas su istorija, perspektyvomis, bet be identiteto. Uostamiesčio vizija: jūra, kurią miestiečiai lanko du kartus į metus, raudonas plytmūris, vietinis džiazas ir liberalios pažiūros. Dilema: uostas vs miestas, išryškėjusi prieškaryje ir virtusi miestiečių gyvenimo nelaime sovietmečiu, dabar tampa municipaliteto ir valstybės virvės traukimu nežinomo kapitalo pusėn. ”Žvelk giliau”, kviečia žiniasklaida, ir mes žiūrime. Tačiau taip įtemptai ir taip giliai, kad nebepastebime, jog gyvename dykrose, kad mūsų namai – bunkeriai, o mes – naujieji barbarai. Bet kuo remdamasis šitai teigiu? Remdamasis istorija?

 

Miestas-pilis, 1252 m. Nemuno ir Dangės žiotyse įkurtas Livonijos ordino kariniais tikslais. Tai miesto steigtis. Vėliau vietovę puola žemaičiai ir jį nusiaubia. Miestą-pilį ima supti bastionų žvaigždės, pilį nuo salos miesto skirti kanalai, o pilėnus nuo miestiečių – neapykanta. Eina 17-18 amžius, vyksta nenutrūkstama miesto gynyba. 18a. pab. Klaipėdos miestovaizdžio struktūroje įvyksta kitas svarbus pasikeitimas: nuo castrum romanum principu suplanuotos Salos miesto savo gyvenimo tempais ir kvartalų dydžiu išsiskiria Odų priemiestis. Anapus nunykusių pylimų driekiasi dar retesni priemiesčiai ir dvarų pievos. Urbanistinės struktūros raida vyksta iki pat Antrojo pokario. 1947 metai – sovietinės inventorizacijos arba vertybių perkainojimo metas. Miestas viliasi atsikratysiąs lėtos ir varginančios istorijos, žvelgs plačiai ir į ateitį. Nieko iš to neišėjo. Ir vien todėl, kad viskas toje sistemoje buvo sukurta pagal principą: žmogus arba namas yra tik dalis, arba priešingai – tik visuma, – Kompartijos, Penkmečio arba Gagarino fone. Ir tai kol kas paskutinis miesto raidos etapas arba smukimas.

 

Bet kuo remdamasis šitai teigiu? Remdamasis perspektyvomis, kurias slegia nepalanki esama situacija? Miestas, nuo vandens atskirtas masyvaus uosto buferio, pro kurį vos vos prasišviečia Kuršių Nerija ir viena kita bažnyčios ar pašto smailė. Ir mums ten ne vieta.

 

Klaipėdos miesto branduolys kaip ir dauguma pasaulio miestų neturi aiškios formos ir skaidraus turinio (priešingai, nei unikaliausia lietuviška urbanistinė monada – Vilniaus senamiestis). Klaipėdos urbanistikos ir architektūros paveldo skeveldros yra tik maža tos terpės dalis. Pernelyg maža, kad būtų identifikuota kaip visuma. Paveldo dalies įtaka miestovaizdžio raidai svarbi nebent kaip apsauga nuo merkantilizmo ar profesinio analfabetizmo. Bet kuo remdamasis visgi šitai teigiu?

 

Remdamasis identitetu, kuriuo Platonui buvo valstybė, Leibnitzui – monada, Kevinui Lynchui – miestovaizdis; remdamasis Gintaro kambario principais, kurių paieškos Klaipėdai yra dar per skausmingos (nors bet koks struktūrinių visumos ir dalies ribų atkūrimas ar bent jau įvertinimas šiandien yra neatidėliotinas); remdamasis kūrėjo akim, anadien pasirinkusia vorą, įklimpusį kietėjančioje sakų magmoje. Nes šioje magmoje iki šiandien atpažįstamas realus inkliuzo pavidalas, jo ekonominio-socialinio gyvenimo kokybė, jo aplinkos gniaužtai, jo autentiškos formos laisvė; remdamasis vardu, kuris teisėtai priklauso vieninteliam jo savininkui.

 

Klaipėdos identitetas yra geometrija ir kompozicija.

Klaipėdos identitetas yra trauka ir dominantės.

Klaipėdos identitetas yra monada.

Visuma yra dalis. Ir dalis – visuma.

 

Vilnius - Klaipėda, 1998 spalis – 2000 gegužė.

 

Tekstas remiasi magistro studijų baigiamuoju darbu

“Senos ir naujos struktūros sąveika Klaipėdos miesto branduolyje”

(Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas, Architektūros fakultetas. Darbo vadovas vyr. asist. Algis Vyšniūnas. Vilnius, 1999)

(Vario burnos. Idėjų dirbtuvės 1992-2002, katalogas. Klaipėdos menininkų namai. Klaipėda, 2002. ISBN 9986-588-19-7)

 

© Amber-Chamber studija, MMIII

 

<< e5