VARIO BURNOS

Mygirdas Brakolas

FALOKAGATIJA

Kaip amžini lygumų autsaideriai. Kaip monstras, kurio regėjimą paraližavo blyški rudens saulė. Kaip kaguliarų kapai – saugyklos poetams su kapišonais. Kaip tie, kurie žino – tie, kurie niekada nebijo prasitarti bijantys mirti (nes papaprastai neprisimena kaip tai atsitinka). Kaip amžini lygumų gyvuliai dezinfekuotame laikmetyje, drėgno asfalto perspektyvoje. Kaip garuojanti jų mėsa, nusidriekusi per visą literatūrinių lentpjūvių šalį. Kaip plaukeliai, šiurpstantys telemoterų gėdose (tų, kurių tu niekada nepatirsi). Kaip sėkla ant betono plytelės. Jeruzalėje. Okupuotoje civilizacijoje (nes civilizacija ir yra okupacija – lėta ir neišvengiama). Mieste prie musėtų kryžių, laikinoje mūsų susitikimo vietoje. Kaip aš, pasiilgstantis kitos istorijos pusės, arba jūs – laukiantys mūsų minčių neatitikimo mano eilutėse, žodžių skirtingose vielinio ryšio fiksacijose. Kaip tradicija, radioaktyvioji simetrija kaulų kalcyje. Kaip pigus socbarokas katedrų, kryžkalnių ir rašytnamių aurose. Kaip duslus krebždesys už durų, kur kiekvieno, rašančio savąją pavardę auksinėmis raidėmis, kaktą išmuša prakaito dėmės. Kaip baimės kaina, pranokusi baimės kalbą lūzerių rankose, gniaužiančių nesibaigiančius popieriaus pluoštus. Kaip nemirtingi nobelių kosuliai, primenantys nemirtingumui apie save – dolerio dulkėje, premijų reumate, antologijų onanologijoje – erdvėje, kurioje įkaltas kolektyvinės sąmonės penis – paminklas kitai gyvenimo logikai, monstrui – muilo balionui. Subkultūriniam submarinui, Šv. Insaideriui (kursuojančiam vienintele nežinoma kryptimi). Kažkur apie šias vietas istorija ir baigiasi, iš atminties bloko išmetanti tuos, kurie jos nežino. Nors gal ir įtaria, jog mūsų kalba yra mūsų nuosprendis mums. Mūsų kaltė ir sklerozė. Mūsų naujasis pasaulis. Beje, kas neseniai ir buvo mums pažadėta – kaip idealas, vangiai besiiriantis blyškion rudens saulėn (kol ji dar nesustabdė isteriško mūsų juoko, padriko rankų mosavimo ir inercijos tradicijos plotuose). Bet netgi tada, kai grožio prasmė baigiasi, grožis ir prasmė lieka. Tiksliau prasmės metafizika, jungianti senąjį ir naująjį pasaulius. Tegu ir nepriklausančius privačiam mūsų laikui - liudininkų išgąsties dėka likusiam šiurpių kasdienybės įvykių anapusybėje. Tegu ir praradusiems tylos stygas, grožio vertinimą.Tau nieko kito nelieka kaip tęsti šį tekstą, surankiotą iš visai nieko bendro tarpusavyje neturinčių kalbos raumenų, kad jis imtų plėstis, įgauti netikėtus pavidalus. Kartais sustingdamas visų akyse, kaip karščio nualintas gyvulys, kaip materija, praradusi formą ir turinį, kaip debesis, paniręs į nesibaigiantį rūką (tu prasitari, jog tai vienas ir tas pats). Kaip apdujus minia prie sinusitinio homunkulo ruporo, kaip bereikšmiai mentai, dulkinantys vienas kitą sunkia pareiga tėvynei ir dar sunkesne meile artimui. Kaip mokslo tarnautojai akademinėse tupyklose su paskutine popieriaus skiaute (prezidentas neseniai prisiminė jog akademija, be abejo, yra istorijos liudytoja), kaip seimo apaštalai nežinomoje nežinomų barikadų pusėje. Bronziniais pirštais bronzinėse pisuarų epitafijose. Kaip Gedimino vestuvių liudininkai atminties orgijoje su mūsų tekstų kapais.

(“Literatūra ir menas” 1999 04 21, “Archiforma” 1999/2)

<< e4