|
Tomas
S. Butkus
t r a
n s v e s t i t a s k a i p p a r t i t ū r a todėl, kad visai kas kita mus verčia kankintis. galimybių rinktís,
nepriklausomybės laike. šimtus tūkstančius kartų įvairius dalykus kartoji tam,
kad aplinkoje išmoktum juos atpažinti. jie ir sudaro tavąsias apsuptis. o tu
šiuos balzganus atspindžius dėvi taip, tarytum jie vien nuo sąlyčio turėtų
išnykti, - įgauti konkretesnę formą, apčiuopiamesnį paviršių. jų formulė:
daiktas be formos. tik turinys kaip reikšmė, kuri padaryta iš jos sunykimo.
regisi aplinkos, užpildytos kartotiniais mūsų troškimais. su persimušančia
nuojautos logika: transvestitas kaip partitūra nėra išsigelbėjimas iš
skaičiaus nr. 2, kartotinio ir baigtinio dvilypumo. baugus bioktavinis
darinys nėra kažkas trečia, geometrinei būties kompozicijai grąsantis
tobulumu, kildinamu iš švenčiausios trejybės. naujieji žmonės kaitovaizdžio
įtrūkyje pasirodo kaip pavargę istorinio laiko egzilai, matantys save
susikurtuose patirčių retmiškiuose. šie mirtingi naujadarai gyvi istorinės
priežasties diena, prisukta prielaidos, kad visa, kas anapus naktis:
barokas, moterys vyrai, kančios civilizacija. nes jei nebūtų nuovargio, kaip
būtų galima paaiškinti atpažįstamumo kontrolę? savanorišką ribų netektį ir
visa ką persmelkiantį įvairovės sunkumą. bet kodėl visa taip painiai? todėl,
kad vėliau paaiškėtų. tada, kai viską užmiršime, žodžiai eilinį kartą
pasikeis su tuo, ką jie reiškia, išvaduodami save iš vienintelio jiems
likusio ryšio kalbos. todėl turime būti per apsuptis. suteikdami vienintelę
perspektyvą joms augtis ir plėstis, viską, kas juda, perkeliame į iliuzorinį
lavos krešėjimą. taip judrūs daiktai atsiduria ciferblatiniame horizonto
koridoriuje, taip kančios, istorinės sąmonės odenos, tampa nuskausminamųjų
arterijomis. ne jomis atpažįstame savo sapnus, ne erdvės aparatais siekiame
išmatuoti sustingusią muziką, pilnai tikėdami, kad niekada nebuvo jokio
sąstingio. kuris atėjo tarsi iš nieko visame kame esančio vidaus visas
ertmes užpildydamas neišbaigtumu, fragmentacija. neįsitraukimu, kuris reiškė
dalyvavimą, revoliucija, kuri buvo siejama su pralaimėjimu (o iš tikrųjų buvo
tik pirmas pr legionų trenažas). net dabar, užfiksavus šiuos pakrikus
pokyčius, ramybės neduoda žinotų tiesų netikrumas. jis niekur nedingo, jo
žodžiai: nejau tikite tuo, kad pasaulį
dar galite aiškinti? bandymas rinktis jau reikštų šias pastangas. tuo
tarpu viskas, ką norėjau pranešti, yra ši žinia ne pats pasirinkimo
nebuvimas kankinantis, bet jo diktatūra, monopolis. jie svetimi nesirinkimo
būtims. © Amber-Chamber studija, MMV |