|
|
|
Mygirdas Brakolas n e į m a n o m y b ė tekstas kaip neįmanomybė atsiranda be valios pastangų, - vos tik
pamanai rašantis tai, ko neturėtum daryti. tekstas nėra kūnas, antraip jo autorius
būtų ištiktas keršto ir liautųs kankinamas spazmų kraujo klane; nėra jis ir
daiktas, skirtas glostytis iki ištirpimo. ši flanelinė meilė tekstą daro
atgrasų, tartum agrastų krūmas krepšinio aikštelėje. jis taip pat nėra karo
kultuvė, autonominiam žemės paviršiuje kultivuojanti savo išrastus priešus.
nėra didesnio priešo nei pats dont kichotas. nebent turite tikslą kliudyti,
- tuokart tekstas tam tiks. gali manyti tekstu liejantis įtūžį politikai,
poetams ir laikmečiui (sloikmetis žymiai geresnis dalykas). ir jei
palengvėja, manaisi atlikęs neįmanomą daiktą. patį blogiausią: neįmanomas
nėra neįmanoma. jei tekstas niekam netinka, telieka jis
zebrui. vieninteliam pereinamojo laikotarpio padarui pavarde stilius. šis
stilius vienintelis stilius, kurio apibrėžimą gali pasidaryti pats. tiesą
pasakius, tu neturi kitos galimybės. nes jis egzistuoja kaip vietinis visumos
pakaitalas, visumos, kuri tau pažini arba ne. kuri pasireiškia kaip daugkarti
nebaigta realizacija: galimybė užpildyti veją raudonais azalijų krūmais
kiekvieno berniuko svajonė; išrasti naują pitagoro teoremą kiekvienos
mergaitės gyvenimo tikslas. ir nors šie merniukai bergaitės nėra berniukai
mergaitės, visuma kaip stilius negali jų nebauginti. bauginti tokia tuštuma,
kuri slepiasi patirčių dugne, pirmadieniais, kvepiant dangui. nes bauginantys
masina: visos mašinos, dideliame greityje patiriančios su savo keleiviais
orgazminį aplinkos sulėtėjimą, yra tartum tekstas, sėdintis baltame ekrane,
juodų dūzgiančių spiečių klaksėjime. © Amber-Chamber studija, MMV |
