Tomas S. Butkus

s e n s t a n t i s l a i k a s

noriu miego. kiek valandų išsėdėjau prie kompo? dvidešimt? trisdešimt? sėdėjimo rezultatas: baltam lange keletas žodžių. tarsi rašymo malonumas gadintų kitus malonumus. dėl to jaučiuos kaip apsėstas. kaip nesavas. nenormalus, priklausąs nuo aplinkybės, vardu stalas. prie jo atsisėdau turėdamas vieną užduotį. kas tai per daiktas? tekstas, kurį užrašiau, pažymėtas balta linija, kurią išdidinus galima uždengti visą šį lapą. dar daugiau – galiu užmiršti kam viso to reikia. nepersistenk, tariu, bandydamas išsiaiškinti šiuos žodžius, dingstančius beribiame informacijos danguje, nieko nedengenčiame eteryje, nieko, kas pranoktų mano pasišlykštėjimą senstančio laiko tikėjimu. kas tai? tai įsivaizdavimas, stipresnis už ramų miegą, įpakuojantį mano gyvenimą. tai žaidimas ir masturbacija, išprievartautas laukimas. tai rišlūs įvykiai filmo greičiu sekantys tavo judesius, tave, užmirštantį laiku pajudinti savo rankos riešą. tai instinktas rašyti ir būti rašomu.

žvelgdamas į pasaulį kaip į užmaršties atmarinimą klausausi lūžtančio balso, einančio iš anapus sienos: dvidešimt valandų trukusi apgultis, trisdešimt valandų užsitesęs nebylumo tardymas. mano diena pažymėta miego ženklais. pramiegojau visą gyvenimą, net neįtardamas, kad baimė ateis, kai užmigsiu darydamas mankštą: grodamas rojaliu, mindamas dviratį. atseku savo mintis: ne visos jos išbaigtos, retsykiai lūžta, neatrasdamos į ką galėtų tvirčiau atsiremti. ar įstengčiau dabar pasirinkti tėvo ir motinos meilės istoriją, jų gyvenimo temą? mirties taškas tartum namų atradimas, vedantis artyn sakymo, tolyn nuo lytėjimo. maniau turįs didesnį norą išreikšti savo sėdėjimą prie daikto, kuriam visai nerūpi taškinės ar tiesinės jungtys. nei mano temos, nei tavo istorijos. tikros ar išgalvotos.

senstantis laikas. kokia patirtis sieja jo senstančius žmones? ilgėjančios šviesos sulaužyti kūnai pažįsta jį iš scenarijaus, panašaus į istorinį laikmetį. karas, liga, netektis yra šio aprašymo raktiniai žodžiai. tačiau aš nebenoriu istorijos, nebenoriu priklausyti šiuolaikiškam tarpsniui, laikotarpiui, reiškiniui, temai. beviltiškas noras pasitraukti iš inercijos įpročio taip pat reiškia atsikratyti tiesinės fabulos. sunaikinti savąjį aš, viešąjį mes, kosminį tai. bet kas toliau? judantis riešas nakties drugelių milteliais tepantis tavo krūtis......................................................................................

vėliau pasigirs vėjo žingsnis virš kopos. apynių skonis lūpose. ateis švilpimas nuo jūros, melodija, sugauta išgaubtos stiklo burnos. kas buvo vėliau? vėliau pajutau, kad visi artimumai išduoda, visos bendrystės baigiasi bendrumu su vienuma, kurioje nėra vietos laikui, senstančiam mirštančio buliaus akių spalvos mului.

<< e16