|
Virbidas
Kmiras
p e r e i n a m i e j i ž m o n ė s bjaurastys visa
tai, birūs, nereikalingi daiktai. bet tuo pačiu absoliuti pradžia, kažkas,
panašus į oranžinį kombinezoną, - perplėštu klynu, maskatuojančiu tarsi
vėliava aplytose apylinkėse. ir dar: pora nemirtingumo akimirkų, vertesnių už
visas mišias supermarke, už visus dieviškuosius konteinerius ir jų
tikėjimuose sustipusias vargetas (kuriems alachas ataidi iš rūdžių), už visus
šventuosius resursus, ilgiems metams pasiruošusius okupuoti mūsų išbuitintą būtį. prisiminiau
Zopį. dulkių šokį mums atsisveikinant iki sekančio karto, šelmiškai plojant
per petį. dulkių tumuluose skendintis pečių kupstas dabar skiria mane nuo
betoninės laiptinės, subliuškusio kiškučio virš durų, angelo moteriškų įklotų
sparneliais tualete, avokadinių miruolių, šlovinančių mirtį, ir aptūpusių
veik visas Zopio namų laikyklas. prieraišumas nereikalingiems daiktams yra
mirtinas, daug skaudesnis nei istoriniai įvykiai, - kurių niekas negali
pakeisti, kurių daugelis negali pakęsti, tačiau vis viena - be jų negali
gyventi. o dulkės, išlipdančios iš mūsų tai, kuo gyvi buvom vieną akimirką.
tada, kai visa tai užfiksavo saulės sistemos elektrikas, subliuškęs guminis
niekutis virš durų, laukiantis vėjo. ar galėtų dar atsirasti svarbesnė detalė
mano gyvenime? netoliese gyvenanti moteris kaimynės veidu. su ruošiniais ir
svogūnėliais, su faršo kilogramu, su kažkieno krauju, užkrėstu tuo, kas
nepraeina. tuo, kas niekuomet niekur nedingsta, - nei beeismio judėjimo
gatvėse, nei bežemėse žodžių kasyklose. tai, kas užgęsta dulkėse, šiukšlių
krūvelėse palei senus sutręšusius sandėlius, su saugomom bulvėm ir malkomis,
dažų ir skiediklių stiklainiais, vinių ir medvarščių, atsuktuvų dėžutėm. tai,
kas randama vienišos bičiulystės laike. © Amber-Chamber studija, MMIII |