|
Tomas S. Butkus
.
taškas yra pati geriausia pradžia. jis neverčia sustoti
klausytis susitapatinti. tai pati geriausia vaizduotės paletė gilų vasarvidį
akinančiame rytmečio raibuliavime. tolumoje išvysti judantį daiktą kuris
galėtų būti visai čia pat. pridžiūvęs ant stiklo mašalas varna horizonto
liniuotėje o gal traktorius kramsnojantis dirvą. negali pasakyti kuris iš jų
tikresnis. atvirose erdvėse mažiausias niekis įgijęs trauką tampa tavo
žiūrėjimo lauko riba kurią ištrina atėjusi audra debesys mintys. tai tobulas
tuštumos grožis tobulas vienišumo ašmuo (iš ten iš ten visas aš) toks
nepasiekiamas aplinkos pokyčiams ir svetimas rytmečio plienui kuris tėra tik
dailus ir nekaltas to grožio atspindys. dar pastebi keistą antikūnį. balta
rakštis danguje lydima savo trajektorijos plieninio paukščio kurio viduje
atsiveria visai kiti šio nuostabaus taško paviršiai. vandenyno bazaltas
virpančios rankos iškirstas pakrantės kontūras šalia jo užlipdyti miškų
monotoniniai gaurai namukų trinkelės ir debesys debesys. iš apačios tos pūkų
kolekcijos tarsi vientisas skydas slopinantis saulės jėgą atitolinantis nuo
dangaus žvaigždžių meteoritų. tačiau debesys iš viršaus tarsi mintys
išdrabstytos po visą dangų ir tu vaikščioji jais bandydamas atlipdyti miestą
atsikasti išgirsti išvysti tai kas niekada nieko nereiškia kas niekada nėra
daugiau kaip pradžia ir taškas. užmigdantis po savimi siūruojantį pramonės
kaminyną kranų šleifą bloškiantį tave nuo vieno paveikslo į kitą. taškas yra žmonės judantys jame taško greičiu. taškas
yra pinigai ir visa kas už juos nupirkta ir parduota. tuo pačiu tai bažnyčios
kupolas ir šuns ausies būgnelis gaudantis virpesius sklindančius Viešpaties
spengimo vyzdžiu. nors šalia ramiai rusena neužmigdomas miestas vietovardis
skaičiai. nors šalia ramiai juda patirtys įpročiai fobijos. visas
spenglovaizdis atsiduoda judėjimu nors spenglos yra visiška pragarmė tiems
kurie niekada nebegali sustoti. taškas tai guolis vairalazdė žibintas.
išmetamasis vamzdis liudijantis tai kad taškas juo judant yra nepriklausomas
nuo mūsų suvokimo apie jį. beje kaip ir nuo bet kokio kito suvokimo apie tai
kas juda aplink. taškas yra pati universaliausia kalba. be skirybos ženklų
gramatikos veiksnio ir tarinio. be bendruomenių tiriančių jos įtaigos jėgą.
be knygų be datų be išlikimo istorijos. be viso to kas sukurta vardan
pasiteisinimo motyvacijos ir tylos pėdsako. taškas yra kilimėlis. sėdintis
jaučia lyg būtų užlipęs pirštų galiukais ant adatos. žiūrintis jaučia lyg
būtų akies tinklaine lietęsis židinio. vemiančio sudegintos praeities ugnimi.
taškas rūksta kol sudega. taškas veržias į kambarius ir tarp pelenų taškas
įkaitęs ligi raudonumo tašas atšalęs ligi kinivarpų ir perkalimų ligi stigmų
ir šakopjovų ligi metinių sluoksnių ligi ratilų išsklidusių po visą medinę
tikrovę. po visą nesibaigiančių raibuliavimų erdvę. taškas arti. dabar tai
kiras skraidinantis savo plunksnas nors prieš akimirką buvo dūmas kopos gūbry
nusigiedrijus. rytoj taškas bus tai nuo ko atsibusi. nuo to kas gali būti
blogiausia. bet pabaiga nieko nežymi nieko neduoda. po to viskas kartojasi
nuobodžiai abejingai įtaigiai. kol vystantis saulės saldumas vėl neužlieja
šios padangės. šios praviros kriauklės nešamos iškritusio perlo link. (Baltija 2003. Klaipėda) © Amber-Chamber studija, MMIII |
|