|
|
|
Tomas S. Butkus VANDENS ARCHITEKTŪRA trumpa lietuviška versija Vieno tūkstančio metų senumo Vakarų Europos istoriografijoje
aptinkame tokį epizodą: misionieriai
šventina vietinius pagonis pildami ežero vandenį jiems ant galvų. Tai
Brunonas krikštija Prūsus, vieną iš jau nebeegzistuojančių baltų genčių. O
dabar kitas, daug vėlesnis epizodas iš visai kito konteksto: Šingono budistas leidžiasi į apskritimo
formos tvenkinį, pilną žydinčių lotosų. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų ši
paralelė kalba apie vandenį tik kaip apie sacrum
elementą. Tačiau, mano manymu, yra kitas, gilesnis (arba jei norite seklesnis,
taigi sunkiau įžiūrimas) matmuo. Lietuviškoje kultūroje jau yra prigijęs
lietuvių, kaip sausumos vikingų įvaizdis. 13-16 a. Lietuvos Didžiosios
kunigaikštystės plėtimasis į kontinentą ir abejingumas Baltijos jūros
arealams istoriškai gana paradoksalus. Architektūros teorijos kontekste kalbama
apie minimalų ir šaltą lietuvio santykį su vandeniu ir apskritai akcentuojamas
vandens architektūros vakuumas. Jei dėl paskutinės tendencijos galima sutikti
(lyginant esamą padėtį su kaimyninių ir ypač skandinavijos šalių patirtimi),
dėl pirmosios drįsčiau nesutikti. Vanduo lietuviui dabar, kaip ir tais
laikais (iki krikšto), yra pasąmoninio plano elementas, įgyjantis tikrąją prasmę
ir vertę ne fiziniame, bet mentaliniame lygmenyje. Be abejo, šiandien
pasaulio įtakos tapo kasdienybe, tad nenuostabu, kad dėmesys komfortui bei
higienai ir automatiškai šią sferą valdančioms architektūros formoms yra
labiausiai matomas. Tačiau tai tik paviršius, sąmonė, kurią visada galima
keisti, formuoti mėtant akmenukus į vandenį ir skaičiuojant ratilus. Tradiciškai susiklostė, kad Lietuva buvo ir yra žemdirbių
kraštas. Nors turime pakankamai išvystytus ežerų kraštovaizdžius (Aukštaitijos
nacionalinis parkas), apleistas upių prekybos tradicijas (KaunasGdanskas;
KaunasKlaipėda) ir tituluojamės Jūrų Valstybe, vanduo buvo ir yra objektas,
kuris traukia nuo jo tolinantis arba tenkinantis juo tik kaip vizualiniu
orientyru. Istorikų ir antropologų įrodyta, kad šiandieniniai lietuviai
perėmė ne tik senųjų baltų genčių pasaulėjautą, bet sugėrė ir dar seniau už
tas gentis šiame regione gyvenusių neolito bendruomenių papročius. Visa tai
suprantama, jei ne vienas įtartinas aspektas: sėslių genčių (vietinių ir tų,
kurios buvo nukariautos) kultūrinės tradicijos ar atskiri jos elementai perimti,
o kuršių (taip pat jau nebeegzistuojančių baltų) rytinių Baltijos jūros
vikingų ne. Tiesa, Kuršių Nerija ir Kuršių marios unikalus regionas, ir būtent
kuršiškas architektūros paveldas daro jį šiandien patrauklų. Bet tai
kultūrinio pobūdžio potencialas, kuris gali ir turi reikštis regioniniame
lygmenyje. Geopolitiniame lygmenyje Lietuvos kaip jūrų valstybės statusas
gali būti įteisintas tik per naujai besiformuojančius globalinius miestų
tinklus. Kalbama ne tik apie Klaipėdos uosto konkurencingumą, bet ir apie paties
regiono (Vakarų Lietuvos) ekonominį, socialinį ir kultūrinį potencialą, jo
kokybę ir įvairovę. Bet tai kita tema. Grįžtant prie vandens architektūros
reikėtų bent keliais žodžiais pristatyti jos tipologiją, taip pat paminėti
iškilesnius lietuviškos architektūros pavyzdžius. a |
kraštovaizdžio architektūra Šiam tipui būtų galima priskirti žmogaus perkurtus, naujom
reikmėm pritaikytus gamtovaizdžius, dirbtinius landšaftinius darinius, kurio
pagrindinis sudėtinis elementas yra vanduo ežeras, upė, marios ar jūra.
Mano įsitikinimu nėra būtina, kad šie nauji antropogeniniai dariniai būtų
suprojektuoti ar suplanuoti architekto, tai gali būti ir ilgo, natūralaus,
kelių kartų įvairialypės žmogaus veiklos rezultatas. Antras svarbus aspektas
yra urbanizacijos lygis jis turėtų būti minimalus ir mąstas. Tradiciškai
lietuvių kultūroje yra nusistovėjęs krašto skirstymas į kaimą ir miestą.
Taigi kaimai priklausytų kraštovaizdžio tipui. Dėl mastelio: kraštovaizdžio
architektūra, kaip ir sekančio, urbanistinio tipo, visada bus kompleksinės
apimties. T.y. tokiuose projektuose dominuos bent keletas gamtinių bei
antropogeninių elementų grupių. Ir trečias aspektas kontekstualumas. Vieno
regiono kontekste tokie projektai gali būti unikalūs, kai tuo tarpu arealo atveju
jau tipinis reiškinys. Todėl mano įsitikinimu prasmės turėtų objekto
unikalumo vertinimas regioniniu masteliu. Svarbu tik, kad šis regionas nebūtų
susmulkintas iki struktūrinio vientisumo praradimo ir visada išliktų galimybė
pasitikrinti šį išskirtinumą platesniame kontekte. Reikšmingesnių įgyvendintų šio pobūdžio objektų Lietuvoje nėra
daug. Visų pirma reikėtų paminėti Kuršių Nerijos generalinį apsaugos ir
plėtros planą (autorių kolektyvas, darbo vadovas V. Stauskas, 1968 m.). Tai
pirmasis tokio pobūdžio projektas tuometinėje Sovietų Sąjungoje, pagal savo
statusą prilygstantis nacionaliniam parkui. Kaip logiška šio projekto tąsa galima
būtų laikyti 2000 m. Kuršių nerijai Unesco saugomų pasaulio kultūros ir
gamtos paveldo vertybės statuso suteikimą. Dar būtų galima paminėti Mingės
(Minijos) kaimą su apylinkėmis, kaip netipišką natūralios žmonių veiklos
pavyzdį. Šis Minijos žemupyje įsikūręs kaimas kartais dar vadinamas
Lietuviška Venecija. Iš tikrųjų lietuviškoje kultūroje nėra įprasta, kad
pagrindine ūkinės ir socialinės žmonių veiklos ašimi būtų upė. Nors regione
(Vakarų Lietuvoje, Nemuno žemupyje) dėl ilgų potvynių namai ant aukštesnių
pamatų ir valtys paplitęs reiškinys. b |
urbanistinė architektūra Urbanistinės architektūros tipas yra vienas iš sudėtingesnių. Nesunku
pastebėti, kad praktiškai visų pasaulio miestų ir miestelių atsiradimas yra
susijęs su didesniu ar mažesniu vandens telkiniu nesvarbu ar tai
šaltinis, ar upės žiotys, ar jūros krantas. Pagrindinė to sudėtingumo
priežastis yra klausimas: ar šiandien tos vandens formos atpažįstamos miesto
struktūroje ir jei taip, tai kiek jos svarbios miesto vystymesi? Yra nemažai
pavyzdžių kai urbanistinei struktūrai reikšmingi elementai miesto gyvenime
nebevaidina ypatingo vaidmens. Nors trys didžiausieji Lietuvos miestai turi
neblogas prieigas prie vandens ši galimybė kol kas lieka beveik nepanaudota.
Krantinės išbetonuotos, o krantinėse nutiestos judrios magistralės. Vidinės
kvartalų erdvės izuoliuotos nuo vandens, labiausiai lankomos pėsčiųjų zonos
sutelktos atokesnėse nuo vandens miesto dalyse. Tačiau situacija nėra tokia
beviltiška, kaip rodytusi. Vilnius ruošiasi Neries krantinių ir prieigų konkursui.
Užupiečiai, vieno savičiausių Vilniaus rajono gyventojai, gali pasigirti
kiaurus metus šalia vandens vykstančiu gyvenimu. Ankstyvą pavasarį
organizuojami baidarių žygiai, vasarą ir rudenį menai. Net žiemą yra tekę
dalyvauti neįprastam Lietuviui renginyje maudynėse upėje. Paradoksalu,
tačiau ne pajūryje o čia, šioje su Monmartru besigiminiuojančioje respublikoje
gyvena vienintelė Lietuviška undinė. Kaunas šiandien sprendžia vieną skaudžiausių miesto plėtros
klausimų: Nemuno saloje planuojama statyti didžiausią šalyje sporto areną. Problema
išties aštri: šalia istorinis senamiestis, unikali gamtinė situacija (netoli
Nemuno ir Neries santaka; sala vienas retesnių lietuviško kraštovaizdžio
elementų), o urbanizacijos grėsmė didelė. Tačiau ir šiame mieste, nuo 17 a.
garsėjusiame upių uosto kultūra, yra patrauklios vandens architektūros. Įdomi
šiandieninio Pažaislio vienuolyno istorija. Vienas iškiliausių Lietuviško
baroko pavyzdžių buvo baigtas statyti 1712 m. ir ėmė veikti kaip Kamaldulių
vienuolijos centras (neseniai durų fragmente aptikta scena, vaizduojanti
pagonių krikštą vandeniu). Statant Kauno hidroelektrinę 1959 m. buvo užpiltas
Nemuno slėnis su kelias kaimais ir suformuotos šiandieninės Kauno marios.
Kitaip kalbant objektas liko, bet buvo perprojektuota aplinka. Taip
vienuolynas atsidūrė visai šalia vandens. Tiesa, šį neordinarų atveją galima būtų
priskirti kraštovaizdžio tipui. Tačiau mano manymu negalima ignoruoti urbanizacijos
lygmens: šioje vietoje šiandien yra Kauno šiaurinė riba, tuo labiau
netoliese įsikūręs jachtklubas bei Kauno hidroelektrinės užtvanka. Klaipėda taip pat ne išimtis. Memelanderiai čia pat
esančią jūrą įpratę lankyti kelis kartus per metus. Mat miesto gyvenimas jau
daugiau nei šeši dešimtmečiai yra atkirstas nuo vandens masyvaus uosto
buferio. Tačiau miesto įvaizdis siejamas ne tik su senuku Meridianu
miestiečių simboliu, bet ir jūrinės kultūros respektavimu, - ką rodo
paskutinių metų konkursų medžiaga, studentų kursiniai darbai. Visgi vieni sėkmingesnių urbanistinių projektų buvo realizuoti
Kuršių nerijoje: Juodkrantės krantinė su skulptūrų parku (arch. R.
Krištapavičius, R. Krištapavičiūtė. 1996-2001 m.), Nidos krantinės
rekonstrukcija su Kuršių marių vėtrungių ekspozicija (arch. R. Krištapavičius,
R. Krištapavičiūtė. 1996-1998 m.). c | inžinerinė
architektūra Švyturiai, molai, užtvankos, vandens malūnai, vandens bokštai,
tiltai ir kiti inžineriniai įrenginiai taip pat gali būti tinkamas vandens architektūros
objektas. Įsiterpęs kraštovaizdyje ar urbanistinėje aplinkoje, integruotas į
vertingą kultūros paveldą ar į tankiausią miesto audinį. Turbūt atraktyviausi
santykio su vandeniu aspektu inžinerinės architektūros objektai, įgyvendinti
Lietuvoje yra tiltai (tiltas, simbologai teigia, yra ne kas kita kaip
apversta valtis). Inžineriniu atžvilgiu reikšmingi geležinkelio tiltai:
Baltosios Vokės tiltas netoli Vilniaus (1862), Lyduvėnų tiltas per Dubysą
(1918, perstatytas 1947); vieninteliai judantys tiltai, skirti laivų
navigacijai, aptinkami Klaipėdoje: pakeliamas Biržos tiltas (1878,
rekonstrukcija 2007) ir pasukamas Grandinių tiltas (1855); tiltai-užtvankos:
Pakruojo dvaro (1821, rekonstrukcija 2001), Astravo dvaro (1860, rekonstruota
1996). Palangos tiltas įdomus daugiau kaip urbanistinis kurorto akcentas,
turintis ir simbolinę reikšmę. Viena įsimintinesnių paskutinių metų
realizacija Karaliaus Mindaugo tilto projektas Vilniuje (arch. V. Treinys,
autorių kolektyvas, 2003). d |
architektūros objektai / mažosios architektūros formos Grįžtant prie subtilaus lietuvių ir vandens temos santykio,
niekaip iš galvos neišeina vieno iš įdomesnių per paskutinį dešimtmetį
lietuvos padangėje realizuotų architektūrinių sumanymų vaizdas. Turiu omenyje
Saulės laikrodį / kalendorių ir mėnulio laikrodį ant Parnidžio kopos Nidoje
(arch. R. Krištapavičius, skulptorius K. Pūdymas, astronominiai skaičiavimai
L. Klimka, 1982-1998 m.). Gal ir negalima šio objekto pavadinti vandens
architektūra (ryšio su stichijomis nenuneigsi 1999 m. pagrindinė stela
nulaužta vėjo), jis turi vieną labai reikšmingą elementą: absoliutų vandens
horizontą. Skaičiuodama laiką saulė teka ir leidžiasi vandenyje. Šiuo aspektu
labai vykusiai parinkta vieta Parnidžio kopa. Tai vienintelė vieta Lietuvoje
kur įmanomas toks triukas. Šios architektūros racionalia nepavadinsi. Antra
vertus tai galėtų geriau iliustruoti teksto pradžioje įvardintą vandens ir
lietuvio santykio pasąmoninį planą, mentalinį lygmenį, kuriame ir skleidžiasi
architektūrinės idėjos. Be abejo yra nemažai šiuolaikinės architektūros objektų,
kuriuose, sekant vakarietiška tradicija, vykusiai ir originaliai išplėtota
vendens tema: Operos ir baleto teatro lauko fontanai (arch. N. Bučiūtė.
Vilnius, 1974), Jūrų muziejaus ir delfinariumo kompleksas buvusių gynybinių
Klaipėdos įtvirtinimų vietoje (arch. P. Lapė, konstr. T. Tubis, 1979).
Įsimintini ir sovietmeču sukurti naujųjų Lietuvos mikrorajonų fontanai,
atlikę viešųjų erdvių formantų vaidmenį. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu
taip realizuota keletas įdomesnių projektų: SBA Baldų centras Justiniškėse
(arch. S. Kuncevičius, A. Jakutis. Vilnius, 2000), Poilsio ir pramogų parkas
Belmonte (arch. N. Zubovienė, R. Stulpinas. Vilnius, 2000-2006). ps Septyni Prūsijos sostinės Karaliaučiaus tiltai per Prieglių 18
a. tapo Šveicarų mokslininko Leonardo Eulerio teorijos pagrindu. Jis įrodė,
kad neįmanoma vieną kartą einant vienu tiltu jų visų pereiti ir grįžti į tą
patį tašką. Tą patį žinojo ir kinai (antrą kartą į tą pačią upę
). Tuo metu prūsai
jau buvo apkrikštinti ir nukariauti, Tadao Ando Water Temple dar nepastatyta. Tiktai trimetis šių eilučių
autorius ropštėsi iš Pempininkų fontano, visas šlapias. PROJECT BALTIA, Sankt Peterburgas
© Vario burnos, 1992-2007 |
