|
Tomas S. Butkus KULTŪRINIŲ FUNKCIJŲ TYRIMAS [3] LIETUVOS KINO
TEATRAS: MEMORIALINIS KULTŪRINĖS MIESTO FUNKCIJOS
MODELIS Besiformuojančios lietuviškos
kultūrinės miesto funkcijos centre paskutiniuoju metu bene dažniausiai buvo
minimas Lietuvos kino teatras. Šis kultūros centras, minėdamas 40-ies metų
jubiliejų, spėjo tapti ir tipiniu kultūrinės funkcijos nykimo, ir analogų
Lietuvoje neturinčio kovos už visuomenines erdves pavyzdžiu. Būtų įdomu
panagrinėti šio precedento populiarumo priežastis. Juolabiau, į šią
problemą žvelgiant ne vien sociopolitiniu aspektu, vedančiu į neišvengiamą
politinių sprendimų ir visuomenės lūkesčių konfrontaciją. Urbanistiniame Vilniaus
kultūrinės funkcijos žemėlapyje Lietuvos kino teatras vaidina išties
nemenką vaidmenį. Būdamas beveik pačiame miesto branduolyje, o tiksliau
Senamiesčio ir Naujamiesčio urbantektoninio lūžio centrinėje dalyje, jis gali būti suvokiamas ne tik sovietmečiu
egzistavusio ir šiandieną jau suprivatizuotu kino industrijos tinklo
svarbiausiu mazgu, bet ir dar egzistuojančiu Taurakalnio žemutinės terasos
kultūrinių centrų komplekso dalimi. Šis unikalus kompleksas jungia buvusį
Pergalės kino teatrą, Reformatų bažnyčią (buvusį Kronikos kino teatrą),
Lietuvos kino teatrą, buvusį Geležinį kablį. Visi šie objektai suformuoti
taškinio užstatymo principu ir išsiskiria savo architektūra, bei tuo, kad
egzistuoja neatsiejamai nuo juos supančių viešųjų erdvių, kurias jungia
žemutinės Taurakalnio terasos žaliosios erdvės, paįvairintos Frenko Zapos ir
kitų kultūros veikėjų mažosios architektūros monumentais. Tokiame kontekste
nagrinėjant Lietuvos kino teatro problematiką, neturėtų kilti abejonių dėl
to, kokiam modeliui turėtų priklausyti šis susiformavęs Vilniečių traukos
taškas, kokio charakterio galėtų būti jo erdvinė struktūra. Akivaizdu, kaip
kultūros centras, Lietuvos kino teatras neatsiejamas ne tik nuo savo
pirminės funkcijos (kinas), bet ir suvokiamas kartu su viešąja erdve,
atsiradusia apie pastatą. Ši erdvė daugeliui iš mūsų jau spėjo tapti
reprezentacine, visų pirma dėl kitoniškumo gretimybių atžvilgiu, taip pat dėl
specifinės objekto paskirties (paskutiniuosius 10 metų šis kino teatras
garsėjo sėkmingais nekomercinio kino festivaliais). Be to, šis Lietuvos
kino teatro kitoniškumas yra gana paradoksalus. 1965 m. išvalytame kvartale
pagal tipinį projektą pastatytas pastatas visiškai ignoravo aplinką:
atitrauktas nuo raudonosios linijos, priešais jį suformuojant tais laikais
sovietinėms visuomeninėms įstaigoms privalomą, tačiau į niekur orientuotą
kurdonerą (viešąją erdvę priešais pastatą). Nors šiandien galima būtų
pasakyti, jog Lietuvos žvilgsnis nukreiptas į Lietuviškos architektūros ir
urbanistikos Alma Mater, VGTU Architektūros fakultetą, kurio ryšys, nors
greičiau jo nebuvimas, su kino teatru yra gana atsitiktinis. Pastato tūris
kontrastingas kaimyninių pastatų, suformuotų perimetrinio užstatymo principu,
atžvilgiu. Šiandien šis disonansas nebėra toks nepatrauklus, galbūt dėl savo
brutalumo estetikos, kardinaliai priešingos daugeliui senesnių centrinės
miesto dalies pastatų, per paskutinį dešimtmetį neišvengusių niveliuojančios
fasadų renovacijos. Nagrinėjant šį objektą urbanistinės struktūros kontekste,
vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad šis kvartalas nėra kokybiško ir išbaigto
užstatymo pavyzdys. Paradoksalu dar ir tai,
kad pagrindinė Lietuvos kino teatro problema nėra palankių konteksto sąlygų
(senamiesčio gretimybė, žmonių srautų koncentracija) neišnaudojimas ar
unikalios urbanistinės struktūros, pradėtos formuotis dar sovietmečiu,
ignoravimas. Pagrindinė Lietuvos kino teatro problema susijusi su
kolektyvinės patirties modeliavimu ir kolektyvinės atminties formų įvairove.
Analizuojant kultūrinės miesto funkcijos pavyzdžius, galima pastebėti vieną
dalyką net ir tobulai suformuota urbanistinė struktūra dar neužtikrina
efektyvaus jos funkcionavimo ir įsitvirtinimo visaverčiame miesto gyvenime.
Šiandien, nors ir nėra bendro sutarimo kas yra kultūros vadyba, aišku, kad
bet koks kultūrinis centras, bet kokia visuomeninė ar privati institucija
negali funkcionuoti, neturėdama efektyvios valdymo struktūros, juolabiau,
elementaraus verslo plano ir suderintos kultūrinės programos. Dar geriau, jei
toks objektas yra įtraukiamas į kultūrinės funkcijos strategiją, ruošiamą
savivaldybės ar valstybės valdymo lygmenyje. Daugelyje Vakarų Europos šalių
kultūrinės funkcijos objektai planuojami išnaudojant tiek kultūrinį vietos
potencialą, tiek atsižvelgiant į konkrečios urbanistinės struktūros bazinį
plėtros rezervą. Šiam suformuoti reikalingos detalios urbanistinės studijos,
integruotos į platesnius ekonominius ir socialinius tyrimus. Visa tai veda
prie to, kad natūraliai užkertamas kelias kultūrinės funkcijos naikinimui
arba elementariam jos multiplikavimui. Tokia patirtis teigia, jog senas
istorinis pastatas su veikiančia valstybine institucija dar nėra kultūrinės
funkcijos objektas, ir atvirkščiai apleisti sovietiniai kultūros namai su
geležiniu kabliu portike (beje, vienu pirmųjų gryno lietuviško postmoderno
artefaktu), gali būti neblogu traukos objektu turistams ir puikiu akstinu
ruošiant naują urbanistinės struktūros ar jos elementų turinio atnaujinimo
programą. Jei dar yra tokia
galimybė, Lietuvos kino teatrą atgaivinti padėtų ne auksinis kablys
fasado frontone, bet alternatyvi plėtros studija, pagrįsta kompleksiniu
Vilniaus centrinės miesto dalies kultūrinės funkcijos tyrimu. Juolabiau,
turint gerą pretekstą dalyvavimą 2009 m. Europos kultūros sostinės
projekte. Tačiau kol kas susidaro truputį kitoks vaizdas. Vilnius siekia
susikurti patrauklios Europos kultūros sostinės įvaizdį reprezentatyvius
kultūros objektus privatizuojant be tolimesnės veiklos strategijos,
naudodamas neefektyvius ir niveliuojančius architektūrinės kalbos principus.
Šis procesas, be abejo, yra platesnio mąsto jėgų, sukeltų tarpnacionalinio
kapitalo skvarbos į vietinę rinką, pasekmė. Tačiau yra ir grynai lokalus
reiškinys, apibūdintinas kaip kultūrinės erdvės nykimas gyvenamojo fondo
statybos sąskaita, kurios pagrindinė motyvacija nėra žmonių aprūpinimas
gyvenamuoju plotu, bet perpardavimas arba kapitalo išvalymas. Norint tuo
įsitikinti, nebūtina vakare žiūrėti į neseniai Vilniaus centre pastatytų
gyvenamųjų namų langus. Ir toliau mažėjant Vilniaus gyventojų skaičiui turbūt
turėtumėm klausti: ar yra pagrindo nuo kiekybinių pokyčių pereiti prie
kokybinių? Kyla ir kitas klausimas kodėl nėra ekonominių tyrimų ar
apsimoka ir kaip apsimoka miestui analogiški kaitos projektai, kurių
tyrimai paprastai apsiriboja kainos skaičiavimu už kvadratinį metrą. Nes,
nors poreikiai ir yra sukuriami, jie yra tiesiogiai pavaldūs pasiūlos
mechanizmams. Net ir pakankamai elementari šiandieninė šių mechanizmų analizė
rodo, kad kultūrinio sektoriaus objektų pasiūla Vilniaus mieste yra mažiau
negu kukli. Dar kas svarbu
Lietuvos kino teatro problema aktualizuoja primirštą kultūros politikos ir
kultūros planavimo klausimą. Jei kultūros ministerija imasi tarpininkauti
tarp miesto ir verslo interesų grupių, bandydama užtikrinti tolimesnę
strategiškai svarbios institucijos veiklą, gal dabar yra geras laikas eiti
dar toliau: siūlyti jai inicijuoti lietuviško kultūros kapitalo forumo
steigimą. Prioritetiniu tokio forumo uždaviniu galėtų būti fondo kultūrai
vystyti formavimas, dalį valstybės ar miesto biudžeto įplaukų skiriant
prioritetinėms kultūros reikmėms: visų pirma strateginės bazės (kultūrinių
industrijų žemėlapio) kūrimui, kultūrinės funkcijos regeneracijos programoms,
svarbių kultūros objektų apsaugai. Tokiu būdu būtų galima išvengti
nereikalingos įvairių visuomeninių grupių konfrontacijos (ko, pasirodo, bijo
netgi stambusis kapitalas!)
ir pasiekti reikiamo susitarimo, kurio sėkmės atveju laimėtų tiek kultūrinės terpės
aktyvistai, tiek komercinės struktūros, tiek pats miestas. PS Šiame šopingo ir
įvairovės nyksmo laikotarpyje gyvi urbanistinės struktūros elementai
pasmerkti virsti kultūrinės funkcijos memorialais tik dėl savo nesugebėjimo
prisitaikyti. Tiesa, daliai jų rinkos dėsniai negalioja (bažnyčioms, parkams,
iš dalies valstybinėms institucijoms). Suvokimo, kad Lietuvos kino teatro
problemą įmanoma išspręsti tik privačia iniciatyva ir virtualių diskusijų
pagalba, nepakanka. Antra vertus, stiprus bendruomeniškumo ir atsakomybės
jausmas įgalina rastis tam, ką kultūrologai įvardina kolektyvine patirtimi.
Būtent ji apsaugo miestą nuo jo virtimo užgęsusių langų memorialais
vietomis, įprasminančiomis kasdienius kolektyvinės atminties praradimus. Tekstas skaitytas
jaunųjų mokslininkų konferencijoje K. Šešelgio
skaitymai 2006, VGTU.
© Vario burnos, 1992-2006 |