KULTŪRINĖS MIESTO FUNKCIJOS

Tomas S. Butkus

KULTŪRINIŲ FUNKCIJŲ TYRIMAS [2]

MIESTAS KAIP KULTŪROS ĮVYKIS

(KULTŪRINĖS MIESTO FUNKCIJOS LAIKIŠKUMO ASPEKTU)

Tiek ankstesniais istoriniais laikotarpiais, tiek „kultūros posūkio” epochoje vyrauja įsitikinimas, kad perėjimas iš vienos miesto kultūros raidos stadijos į kitą, sutampa su tam tikrais istoriniais įvykiais. Postmoderniosios kultūros atskaitos pradžia britų architektas Richard Rogers nurodo kosminio palydovo paleidimą 1957 m., Charles Jencks – 1972 m. liepos 15 d. gyvenamųjų namų demontavimą Sent Luise, JAV, Neilas Spilleris įvardina eilę skaitmeninės eros manifestų, tarp jų Williamo S. Burroughso romaną „Nuogi pusryčiai” („Naked Lunch”, 1959). Galima būtų suminėti dar eilę pavyzdžių, kurie, mūsų manymu, geriau charakterizuotų patį kultūros posūkio laikotarpį, jo idėjų ir požiūrių įvairovę, nei galėtų konkuruoti su miestų sociologo Manuelio Castellso informacijos amžiaus studija. Savo tritomiame veikale Castellsas pateikia Gamtos ir Kultūros sąveikos pakopų koncepciją, atspindinčią dinamiškiausių amžių žmonijos istorijoje procesus. Neatsitiktinai postmodernizmo ir transnacionalinio kapitalizmo laikotarpiu pagrindiniu objektu tampa kultūra. V. Rubavičius, vienas iš sėkmingiausiai postmoderniąją kultūrą reflektuojančiųjų Lietuvos mokslininkų, remdamasis Frederiku Jamesonu (kurio “kultūros posūkio” koncepcija taip pat minima ir šiame straipsnyje), rašo: „vėlyvojo kapitalizmo logika, skverbdamasi į kultūros sritį, sunaikino santykinį jos savarankiškumą, kuris kaip tik ir leido būti jai praktinio pasaulio atspindžiu, teikiančiu pasaulio ir žmogaus suvokimo būdus, pasaulėvaizdžius, nustatančius tam tikrus pasaulio santvarkos kritikavimo režimus. Tuo santykiniu savarankiškumu buvo paremtos visos kultūrų teorijos, ypač tos, kurios teigė romantikų įtvirtintą „aukštosios kultūros” idealą. Kultūros savarankiškumo sunaikinimas yra paradoksalus dalykas: esmė ta, kad kultūra ne tik kad nebuvo sunaikinta, bet nepaprastai energingai ėmė skverbtis į visas gyvenimo sritis [...]. Šita ilga citata atskleidžia ypatingą kultūros morfologiją, jos atsinaujinimo ir kaitos programas. Antra vertus, minėto paradokso šviesoje aiškesni tampa ir miesto koncepcijos kaitos taškai. Nuo polio iki įtinklinto miesto terra urbanus, kaip visaapimanti žmonijos patirties erdvė, patyrė eilę transformacijų. Visgi, iš gynybinių pylimų, persikėlusi į interneto platybes, ji nenustojo būti mažiau reali konkrečiame laike ir vietoje, būti lengviau suvokiama ir svarbi kaip tinklaveikos bendruomenių gyvenamoji, darbo ir poilsio zona. Dar daugiau, kultūros posūkio sudėtingumai išryškino kitus miesto bruožus ir tendencijas.

Viena iš tokių tendencijų – miesto decentralizacija. Jei ilgą laiką vakarietiškos kultūros miestuose buvo ryškios monocentrinės ir policentrinės tendencijos, tai kultūros posūkio laikotarpiu išryškėjo tam tikri decentralizacijos poslinkiai. Tai nereiškia, kad istorinis centras prarado centro funkcijas ar jas perėmė modernizmo epochoje įsivyravę naujųjų miesto rajonų centrai, greičiau šis procesas aiškintinas kaip neišvengiama miesto raidos sąlyga, kurios atsiradimą įtakojo naujų plėtros galimybių veiksniai – nekilnojamojo turto politika, infrastruktūros strategija, kultūros paveldo suvaržymai. Tačiau yra ir kitas, labiau socialinis aspektas, kuris susijęs su anksčiau įvardintu kultūros paradoksu. Šiuolaikinės a-topinės bendruomenės mieliau renkasi naujas vietas, nei istorines ir jas paskui vėl lengvai keičia; jos kuria identitetus, nukreiptus į naujai besiformuojančius kultūros segmentus, nei sieja save su jau egzistuojančiais kolektyvinės patirties modeliais ar tradicinėmis kolektyvinės atminties formomis. Šis reiškinys gali paaiškinti, kodėl miestas nebėra tai, kuo jis buvo vadinamas anksčiau: atskiriems miesto centrams įgijus atatinkamą traukos galią, istorinis senamiestis liko tik kaip fiksuotos miesto atskaitos simbolis, nebeturintis didesnės įtakos miesto plėtrai, o miestas tapo labiau suvokiamas ne kaip forma, bet kaip procesas. Būtent kultūros skverbimasis į visas gyvenimo sritis neišvengiamai sukūrė miesto, kaip pulsuojančios decentralizuotų darinių koncentracijos įspūdį. Šią tendenciją galima būtų įvardinti kaip srautinių darinių visumą ir nagrinėti kaip naują miesto charakteristiką.

Be jokios abejonės, miesto koncepcijos kaitos slinktis susijusi su informacijos visuomenės radimusi. Miesto, kaip kultūros įvykio fenomeno gimimą tiksliai apibūdina rumunų kilmės vokiečių architektas Günter Zamp Kelp: „XXI amžiaus pradžioje mes vėl tampame nomadais, tačiau vidine prasme. Neturėdami būtinybės persikelti, patiriame projektuotą pasaulį, kuris slenka pro mus. Neišvengiamai pakitęs mūsų suvokimo pojūtis turės poveikį architektūrai. Atsisveikinimas su mechanizuotu pasauliu, apie kurį dažnai diskutuojama, reiškia ir atsisveikinimą su aiškiais ir apibrėžtais kontekstais. (...) Pasikeitė santykis tarp erdvės ir visuomenės. Tad pakito ir pastatų, miestų ir kraštovaizdžių prasmė tiek visuomenėje tiek ir mūsų suvokime. (...) Architektūra nustojo būti monumentalistika, padedanti mums susiorientuoti. Ji tapo dalimi su laiku susijusių scenarijų, susidedančių iš fizinių ir virtualių veiksnių. Fizinis monumentas tapo nebesvarbus, jį pakeičia televizijos reportažas. Jei erdvė ir architektūra sieks išlaikyti savo vietą visuomenėje, joms teks įgyti įvykio bruožų. Erdvė taps įvykių ir akcijų vieta, o architektūra ir jos paviršius tokioms laikinoms scenoms suteiks foną“. Pratęsiant architekto mintį galima būtų teigti, kad ir miestai, siekdami išlaikyti savo įtaką geopolitiniame miestų kultūros tinkle, likti aktyviomis informacijos visuomenės saugyklomis ir generatoriais, turėtų tapti tuo, ką mes šiandien įvardiname įvykiu (event). Ir jei remtis Manuelio Castellso srautų erdvės teorija, galima būtų teigti, kad miestų erdvės išplėtimas vyksta ne naikinant, bet greičiau tradicines vietų erdves absorbuojant srautų erdvėmis, kurios yra ne kas kita, kaip visuminės žmogaus veiklos ir nenutrūkstamo technologijų vystymosi laikas.

Būtent technologijos aktyvina visą kultūros lauką, kuriame medija yra pranešimas arba miestas yra įvykis. Kiekviena technologija, pasak M. Frischo, „yra sugebėjimas taip sutvarkyti pasaulį, kad mums nereikėtų jo patirti“. Miesto, kaip medijos arba komunikacijos ir informavimo technologijos koncepcija svarbi aiškinantis procesus, vykstančius viešojoje postmodernaus miesto erdvėje. Beribiai reklamos plotai fasaduose, stendai pėsčiųjų arterijose, galų gale susisiekimo priemonės kaip kinetinės public relation mašinos šiuolaikinį miestą verčia suvokti kaip atraktyvią erdvę, per ženklines sistemas sujungtą į posturbanistines tektonines konfigūracijas. Šiems dariniams nebereikalinga išbaigta visuminė urbanistinė struktūra, jie patys yra baigtiniai urbanistinio karkaso elementai, tiesa – srautiniai. Bet komunikacija negali išsiversti be infrastruktūros. Taip mieste pagrindinį vaidmenį ima vaidinti gatvės, keliai, koridoriai. O greitkeliai miestus ima jungti į konurbacijas, aglomeracijas, megamiestą, “globalinį kaimą”. Daugiau nei prieš 40 metų M. McLughanas rašė: „atsiradus greitkeliams, kelias virto siena tarp žmogaus ir kaimo. Kitame etape greitkelis tapo miestu, nenutrūkstamai besitęsiančiu per visą žemyną. Jis išardė visų ankstesnių miestų sienas, pavertė miestus netvarkingai besidriekiančia mase, kuri šiandien gyventojams kelia neviltį“. Urbanistams neviltį kelia suvokimas, kad miestų organiško vystymosi proceso nebeįmanoma atkurti, moksliškai analizuojant ir meniškai interpretuojant jį galima tik stabilizuoti. Šis suvokimas pagrįstas stebėjimais, sakančiais, kad: urbanistinės struktūros vystymasis grynai fiziniame lygmenyje vyksta dviem kryptim – užstatymo ir infrastruktūros, kuri jau yra ir elektroninė; dinamiški automobilizacijos procesai įtakoja ir neretai nulemia palyginti stabilų užstatymo faktorių, kuris jau nebūtinai sutampa su konkrečia vieta. Galima būtų kelti miesto, kaip medijos hipotezę, nes miestas veikia panašiai kaip bet kuri kita mums žinoma masinė informavimo priemonė, derinanti jau esančią savo formą su nauju turiniu – informaciniai koridoriai skirti ne tik keleivių pervežimui, bet ir naujos formos kultūrinei informacijai perduoti, užstatymas, kaip vieta, kurioje praleidžiame didesniąją savo dienos ar nakties dalį, skirtas ne tik konkrečioms socialaus individo funkcijoms atlikti (darbui, pirkimui, miegui), bet ir informacijos srautų (kurie visų pirma yra kultūriniai, nes mes juos renkamės arba jie mus renkasi pagal atatinkamą kultūrinį kodą) apdorojimui, panaudojimui bei nukreipimui.

Tiek miesto „įvykiškumo“, tiek jo, kaip medijos, t.y. bet kokios techninės socialinio sektoriaus raiškos formos (ypač komunikacijos ir informavimo), potencialas, yra naujos, perspektyvinės urbanistinės struktūros vystymosi gairės. Kultūrinei miesto funkcijai, kaip kompleksinei vietos, objekto ir reiškinio paskirčiai, perimant vis daugiau kitų tradicinių miesto funkcijų galių (be abejo, patiriant ir dideles jų įtakas), jos svarba urbanistinės struktūros plėtrai, kaip rodo kai kurių užsienio šalių pavyzdžiai, tik didės. Taip pat jau pastebėta, kad decentralizacijos procesai, vykstantys viešojoje miesto erdvėje, visai urbanistinei struktūrai suteikia naujas prasmes ir matmenis, tokias kaip įvykis ir medija. Ši problematika yra informacijos amžiaus kūdikis ir neatskiriama nuo fundamentalių socialinių pokyčių, vykstančių srautų erdvėje, neaplenkusioje ir šiuolaikinės Lietuviškos miestų kultūros.

VGTU mokslo konferencija

„Kultūrinio identiteto perspektyva miesto plėtroje“

Vilnius, 2005 spalis

< atgal