|
Tomas S. Butkus
SHOPPING-CITY
ir kt. komercinės architektūros aspektai Statant namą yra įstatomi langai ir durys. Jų tuštuma skirta jų naudojimui Laodzi Pirkimas tikriausiai yra paskutinė likusi viešojo
aktyvumo forma. Vis grobuoniškesnių formų pirkimo divizionai sugebėjo kolonizuoti
net išstumti beveik visus urbanistinės gyvensenos aspektus. Istoriniai
miestelių centrai, priemiesčiai, gatvės, o dabar ir geležinkelio stotys,
muziejai, ligoninės, mokyklos, internetas, netgi kariuomenė yra vis labiau
formuojami pirkimo mechanizmų ir erdvių. Bažnyčios mėgdžioja prekybos
centrus, kad pritrauktų šalininkų. Oro uostai, konvertuodami keleivius į
vartotojus, tapo smarkiai pelningi. Muziejai pasuko prekybos linkme, kad
išgyventų. Tradicinis Europos miestas pirkimui priešintis kartą jau bandė,
tačiau dabar tai amerikietiško stiliaus vartotojiškumo įrankis. Architektūros
viršūnėlė į mažmenos pasaulį, muziejams ir universitetams apipavidalinti
dar naudojantį pirkimo konfigūracijas, žiūri iš aukšto. Liguisti miestai
atgaivinami planuojant juos daugiau negu parduotuvių rajonus. 1 Šie žodžiai, iliustruojantys Remo Koolhaso vadovautos
Harvardo universiteto tyrimų grupės projektą miestui, taikliai apibūdina
šiandienę miestietiškos patirties erdvę. Situacija, regis, istorijoje
neturinti analogų. Tiesa, minimas Europos miesto bandymas priešintis
prekybai, tačiau, jei turėta omenyje prekijų išvarymas iš bažnyčios prieš
gerus du tūkstančius metų, - tai ne pats geriausias miesto plėtros pavyzdys.
Kaip, beje, ir visai neseniai anglų dizainerių sukurtas pripučiamas
kilnojamosios bažnyčios modelis, pritaikytas norintiesiems už nemažą kainą
suteikti beveik visas misionieriškas maldos namų paslaugas. Tuo pačiu šios
eilutės akcentuoja socialinį kontekstą, įrėminantį pačią komercinę
architektūrą. Čia svarbiausia ne tai, kad išnykusio vertės ir hierarchijos
elemento vietoje matome tik tam tikrą atrakciją; ne tai, kad mūsų gyvenimas
praktiškai yra absorbuotas prekybos centrų, ne(be)turinčių nieko bendra su
miesto idėja (kuri, kaip žinia, gali (galėjo) būti visiškai nepriklausoma nuo
to, ar ją perka, ar ne), bet tai, kad, be pirkimo-pardavimo operacijos,
visuomenėje nyksta kitos bendravimo formos. Ir tokie procesai jau dešimtmetį
pastebimi Lietuvoje. Šis ūmus virusas regimas visose socializuotose terpėse
įvairiomis jo metastazėmis. Galima tai pavadinti ir kataklizmu, kurį daugiau
ar mažiau išgyvena visas sekuliarizuotas pasaulis. Itin skaudžiai tai palietė
visuomenes, kurios dar neseniai savo vertybių skalę grindė krikščioniška
morale ir etika. Vadinamoji integracija, kuri veikiausiai tėra tik
hierarchijos ir multikultūriškumo eliminavimas, suinteresuota, kad tie
skausmai kuo greičiau praeitų. Kitais žodžiai kalbant, kad visi vienodai būtų
pajėgūs vartoti. Tai patvirtinta mokslo tyrimais, ta linkme dirba komercinės
architektūros užsakovai. Tačiau šis masinės socializacijos aspektas
atskleidžia ir tai, ko klasikinis mokslas nenori pripažinti: ar yra dar kitas
faktorius, sugebantis atskirus individus suburti į visumą? Sportas? Rinkimai?
O gal tautinės šventės ir kiti miesto renginiai, kurie bėra viso labo tik to
paties prekybos proceso modifikacijos, galų gale suvartojamos taip pat
sėkmingai kaip ir visos kitos. Šiame shopping-city2 bendrabūvyje
galima įžiūrėti kitų, galbūt subtilesnių, konstrukcinių funkcijų (šios
funkcijos, beje, ir buvo visų laikų architektūros fundamentas), tokių kaip
pasaulinės visuomenės formavimas, globalinių įpročių ugdymas ir t. t. Bet tai
pernelyg naujos disciplinos, baugiai besitapatinančios nebe su pastatų, bet
su masių statybos menu. Taip shopping-city tampa shaping-city,
formuojančiu individus jų elementariųjų žmogiškųjų silpnybių atodangoje,
katalizuojamoje uždaros santykių grandinės. Dar daugiau - po svaiginančiai
varginančios modernizacijos epochos, kuri, kaip paaiškėjo, buvo tik
komercializacijos kūdikystės stadija, šiems individams nusibodo bet koks
tarpininkų vaidmuo, bet koks sudėtingas dalyvavimas žaidime, kurio taisyklėms
perprasti neužtenka vieno gyvenimo. Dabar jiems reikia patiems pasistatyti
savo namą, parduotuvę, savo asmeninį dangoraižį. Dabar jiems reikia tiesiog
pirkti. Tiesiog būti (kad ir šlykščiai sumeluoto) pasaulio centre, gėrėtis
savo (tegu ir beviltiška ir gėdinga) galia pirkti šį pasaulį ir diktuoti jam
savo valią (tegu tai trunka vieną sekundę). Koks iliuzinis tokio mechanizmo
veikimas, mes galime pamatyti Amerikos visuomenėje, gyvenančioje vieną
skausmingesnių savo raidos etapų. Visos šios socialinės problemos, įtakos ir padariniai
nenumaldomai skrieja komercinės architektūros orbitoje. Tačiau galų gale -
kas toji komercinė architektūra? Ar komercinę architektūrą begalima sieti su
tradicine tipologine grupe pastatų, kuriems privalu išsiskirti iš kitų savo
forma arba charakteriu3:
hipermarketais, turgaus halėmis, prekybiniais pasažais, parduotuvėmis,
kioskais? Gal komerciniams pastatams priskirti pramogų centrus, viešbučius,
administracinius pastatus, bankus, degalines, nes juose komercinė funkcija
dominuoja šiandien daugiau nei akivaizdžiai? O gal būtų galima kalbėti visai
atvirai, jog laisvos (įdomu nuo ko gi?) rinkos sąlygomis visa architektūra
yra komercinė?: po vystymosi šimtmečių savoje tipologijoje, tokioje kaip
turgus, pasažas, parduotuvė, prekybos centras, paskutinius du dešimtmečius
pirkimas vidujai pradėjo plėstis į visokias kitas programas: oro uostus,
geležinkelio stotis, muziejus, karines bazes, kazino, teminius parkus,
bibliotekas, mokyklas, universitetus, ligonines.4 Kad ir kaip būtų, transformacijos tipologiniame
architektūros žemėlapyje yra akivaizdžios: hipermarketas, kaip dar aštuntame
praėjusio amžiaus dešimtmetyje pastebėjo J. Baudrillardas, apima visas
būsimas kontroliuojamos socializacijos formas, o tai ne kas kita kaip
darbas, poilsis, maistas, higiena, transportas, media, kultūra5. Prekė čia pat
gaminama, sandėliuojama, reklamuojama,
parduodama ir suvartojama. Regis, pats hipermarketas, shoping-city substancinis
modelis, čia tampa nauju loginiu tipu, manifestuojančiu naują architektūros
kokybę. Nauja tai, kad hipermarketas nebėra pastatas. Tai interjeras be
pradžios ir galo: pirkimas istoriškai turėjo privilegiją veikti šalia
išorės, turint omenyje nenuspėjamą gamtos trukdymą komercijos plėtojimuisi.
Vietoje to jis susikuria nuosavą vidaus erdvių karalystę: rytietišką turgų6, pasažą, ir
galiausiai prekybos rajonas ima egzistuoti kaip linijinė prieaugio kontrolė
ir prieaugio autonomija nuo išorės sąlygų.7 Tačiau tuo pat metu hipermarketo
funkcinės sąrangos principuose atsikartoja ir tradiciniai miesto elementai:
pagrindinės gatvės, operuojančios nesibaigiančiais žmonių srautais; aikštės
pasažų sankryžos, skirtos atsipūsti nuo pirkimo ir tuo pačiu metu vėl pirkti;
privačių parduotuvėlių blokai butikai; sodai dirbtinio poilsio oazės su
augmenija (ateis laikas ir faunai), visai nebūdinga vietinėms gamtinėms sąlygoms.
Visa tai išdėliota gerai ventiliuojamoje, eskaluojamoje, belangėje erdvėje.
Ir ši išgrynintų artefaktų kompozicija dar nesibaigia - interjero dalimi
tampa autostrados, parkavimo aikštelių laukai, žalieji infrastruktūros
koridoriai. Kaitovaizdis8 tampa vienintele dar įmanoma
išore, įimančia savin pirkimo bebaigtiškumą. Kokia šiuolaikinio komercinio pastato forma? Pati
įvairiausia, atsakysite. Klasikinė
formos koncepcija neatsiejama nuo turinio, t. y. forma yra dvasinio
turinio išraiška. O kokius turinius galima rasti anapus elitinės
komercinės paskirties pastatų, savo įvaizdžiui naudojančių klasikos arba
patikrinta laiko emblemą? Koks šių stilingų, švarių ir blizgančių dėžučių,
padengtų paviršiais iš kokybiškų ir sertifikuotų medžiagų, vidinis užtaisas?
Gal, pasak J. Baudrillardo, jos slepia tai, kad nėra ko slėpti? Medžiagos
yra jau savaime gražūs daiktai, pritaikyti visų pirma pirkimui Lahore,
Limoje ar Leipcige jie būtų pastatyti. Kontekstualumas, plastika,
tektoniškumas šiam šiuolaikiniam grožiui eina iš paskos. Peršasi mintis, kad
komercinio pastato forma yra anapus pastato formos, neturinti nieko bendra
nei su turiniu, nei su dvasingumu. Tai visų pirma tam tikras socialinis
judesys, nukreipiantis vartotojo sąmonę formos nebuvimo begalybės link:
gražus pastatas, gražus interjeras, gražios pakuotės, gražūs pirkiniai,
gražus pirkimas ir t. t. Šia prasme tai socialinė architektonika, žaidžianti
masėmis lyg paviršiais, todėl gylio dimensijos čia nėra ir būti negali. Net
tradicinė formos vertė yra neįgali išreikšti šią naują patirtį, šią nulinio
lygio architektūrą. Todėl šiandieniame architektūros diskurse kalbama apie
architektūrą be architekto, apie architektūros indiferentiškumą. 9 Nemažos indiferentiškumo dozės esama ir kitose
komercinės architektūros atmainose pop ir masinėje architektūroje. Pop
architektūroje svarbus pats formos faktas: bato formos batų parduotuvė,
dešrainio formos dešrainių kioskelis. Visa pastato forma paslėpta jos
reklaminio formiškumo, sufokusuoto į pirkėjo atėjimą ir prekės nupirkimą.
Regis, pastaroji kraštutinė tendencija, reprezentuojanti pereinamojo
postmodernistinio laikotarpio idėjas, jau atgyveno. Masinė architektūra
neturi aukštų ir ypatingų siekių, o ir komercine ji tampa tik reklamos
dėka: reklamos kiekis yra vienintelė šios architektūros forma. Būtent tokiu
principu dirba visa trečiojo pasaulio visa apimančio turgaus sistema:
pastatai išnyksta šūkių, garsų, vaizdų ir kvapų lavinoje. Likusi tuštuma
užpildoma pirkimo faktu. Kaip piešstata indiferentiškumui, komercinės
architektūros pašonėje vystosi alternatyvaus pobūdžio eksperimentinės
tendencijos, maitinančios ją iš išorės. Šios tendencijos gali mums atskleisti
dar vieną komercinės architektūros aspektą. Labiausiai eksperimentinė,
avangardo architektūra dabar paprasčiausiai turėtų modeliuoti dviprasmiškas
ir neištartas pirkimo paradigmas: vienalytiškumą, sudėtingumą,
neapsisprendžiamumą.10
Todėl suprantamos yra brutalizmo, dekonstruktyvizmo pastangos paneigti po
visą žemės rutulį liguistai persekiojančius komercinės architektūros
dėsningumus: anonimiškumą, primityvizmą, neskonybę. Tos pastangos pasireiškia
industrinio stiliaus atsiradimu tarptautinės architektūros arenoje, o
netrukus ir pačiame komercinės architektūros taikiklyje, tiesa, su šūkiu
karas jau baigėsi. Tai paryškina kitą svarbų komercinės architektūros
aspektą per trumpą laiką absorbuoti bet kokias, pačias keisčiausias
(pirkimo požiūriu) idėjas. Ir šis prieštaringumų naikinimo savybės ugdymo
procesas nesibaigė: komercinės architektūros teritorija plečiasi konversijos
metodu, taikomu revitalizuojant tiek atskirus industrinius pastatus, tiek
ištisus industrinius parkus. Tai vėlgi shoping-city strateginis
įžvalgumas: kas, jei ne ji sugebėtų atgyvenusias gelžbetonines dykras
prikelti antram gyvenimui? Sakykim, po visu tuo galima įžiūrėti pirkimo ekonomijos
prasmę (regis, vienintelę likusią), pragmatizmo bendravardiklį. Tačiau kodėl
ir kaip komercinius pastatus ištiko identiteto entropija? Leonas Krieras
žymioje savo architektūros funkcijos studijoje vaizdžiai aprašė, kaip
šiuolaikiniai (aštuntojo - devintojo XX a. dešimtmečio) architektai savo
projektuose išnaikino bet kokią tipologinę atskaitomybę, pastato
identifikaciją su ištisa nuosekliai besivysčiusio informacinio lauko sistema.
Pavyzdžiui, jei industriniams pastatams dar būdingos pailgos, siauros langų
juostos, niūrių, tamsių spalvų paletė, tai kokį komercinio pastato (darinio)
bruožą (elementą) būtų galima laikyti išskirtiniu: eskalatorius, parkingus, sidabrinę Rannila skardą? O
gal tų bruožų ambivalentiškumas, tam tikra dviguba koduotė, galint juos
priskirti ir tam ir kitam, ir yra jų išskirtinumas, leidžiantis lanksčiau ir
efektyviau dirbti tai pačiai pirkimo sistemai? Kad ir kaip būtų, ir tipologija, ir forma nebėra ta
komercinės architektūros sritis, kuriai tiesiogiai paveikti yra nukreiptas
pirkimas. Tai labiau konvencionalus, savaime suprantamas dalykas,
labiausiai orientuotas į fizinius pastato duomenis: kvadratūrą,
technologinius ir kitus reikalavimus, o tik po to į eilinį vartotoją, kuris
niekuomet nesuvoks, kokia žala arba nauda miestui ir visuomenei buvo padaryta
jo pirkinio sąskaita. Pirkimo konvencijai nesvetimas principas, pagal kurį
verslo planui (pamatinei komercinio pastato koncepcijai) yra parankūs visi
įmanomi architektūriniai sprendimai ir visos estetinės programos (arba,
dažniausiu atveju, jų pakaitai). Ir, reikia pripažinti, ji neblogai jais
manipuliuoja. Tik kaip tam tikra konvencija žinomame Firminiame Stiliuje
plyti Tuštumos oazė, sukurta keliomis spalvomis, paįvairintomis Logotipo
miražu, loginiu komercinės architektūros tipu. Kiek racijos yra šiuose Elia Zenghelis, a.a. maestro
Le Corbiusier mokinės, žodžiuose: architektūros užsakovu tapo masės? Juk
kelias, kuris atvedė mus prie komercinės architektūros, t. y. prie
indiferentiškosios architektūros, paženklintas modernizmo mokyklos
nusikaltimais: Puritonizmas vedė į Abstrakciją (idealas + platonizmas),
Abstrakcija vedė į Dogmą
(saviteisumas), Dogma vedė į Fetišizmą (hermetiškumas), Fetišizmas
vedė į Klišę (forma seka paskui funkciją)11. Galiausiai paaiškėjo, kad forma paskui
nieką neseka, ji yra tokia, kokią nustato pirkimas, arba tokia, kokia savaime
išeina. O funkcija vadovaujasi vienu principu: daug viename. Daug žmonių,
daug santykių, daug pinigų, daug prekių viename būties pirkime. Shopping projekto reziumė Harvardo universiteto studentai deklaruoja: Oro uostas
lygu prekybos rajonas, bažnyčia lygu prekybos rajonas, savivaldybė lygu
pirkimas, valdžios organai lygu pirkimas, švietimas lygu pirkimas, muziejus
lygu pirkimas, kariuomenė yra pirkti.12; architektūra taip pat yra pirkti.
Tokiu atveju miesto idealu turėtų tapti Las Vegasas reklaminės tuštumos
sostinė: kai sutemoms merkiantis iš dykumos prieš mūsų akis išnyra paskendęs
reklamų šviesose visas Las Vegasas ir kai jis nugrimzta atgal į smėlynus
dienai auštant, tampa akivaizdu, kad reklama nėra tai, kas nušviečia ar
papuošia sienas, ji yra tai, kas tas sienas nušluoja, kas nušluoja gatves,
fasadus, bet kokią architektūrą, sunaikina bet kokias priemones ir bet kokią
gelmę.13 PS Postsovietinius
formavimosi sunkumus išgyvenančiai Lietuvai kol kas negresia amerikietiško
masto pirkimo patirtys ir su jomis susijusi architektūros komercializacija.
Tačiau daugelis minėtų dalykų yra neišvengiamos šiandienės globalinio pirkimo
projekcijos Lietuvos erdvėje. Nesunku įžiūrėti: netolimoje ateityje pirkimo
teritorija prekybinio ploto požiūriu turėtų ženkliai padidėti. Turėtų
išsiplėsti komercinių pastatų tipologinė skalė (nepaisant kontroversišku
tapusiu jos turinio). Taip pat turėtų stiprėti architektūros, kaip
savarankiško koreliuojančio verslo, įtaka pirkimo rinkai apskritai, keistis
projektavimo firmų strategija: pinigai bus uždirbami sistemiškai,
pasitelkiant vadybą, nebesukant galvos, kaip iš viso to padaryti meną. O dėl komercinės architektūros, čia paskutiniųjų metų
tendencijose galima įžiūrėti laukinių Vakarų diktatą. Visų pirma ši įtaka
pasireiškė elementarių miesto planavimo principų ignoravimu. Lietuviški
hipermarketai Klaipėdoje (Hyper Maxima), Vilniuje (Akropolis), o ir
kituose Respublikos miestuose (tik mažesnio mastelio) yra miesto planavimo
krizės, kuri dar tęsiasi, padarinys: be jokios strategijos buvo sukurti
dirbtiniai centrai, savavališkai perdirbę
urbanistinės sanklodos prioritetus. Kaip subtilesnė, bet stambesnio
masto, komercializmo injekcija pasireiškė pastatų fasadų projektuose,
interjeruose. Per dešimtį metų kai kurios įstaigos savo įvaizdį kardinaliai
keitė daugiau nei keletą kartų. Šiuo požiūriu įdomu būtų padaryti Gedimino
prospekto Vilniuje tyrimus: kiek procentų pastatų keitė savo architektūrą,
kaip dažnai ir kokiomis priemonėmis. Tai leistų sistemiškiau spręsti tas
problemas, apie kurias užsimenama beveik visose architektūros cecho
diskusijose: užsakovų savivalės, valdžios ir derinimo institucijų kišimosi į
architektūros sritį, projektuotojų nekompetencijos. Problemos taip pat
sietinos su laukinių Vakarų banga, kuri, regis, didžiuosiuose miestuose po
truputį slūgsta, pozicijas užleisdama kitai, senesnei tendencijai. Skandinaviškoji architektūra dar nuo pokario metų bene
stipriausiai lietuviškąją veikė moderno tradicijos linkme. Kiek minėta
šiuolaikinė indiferentiškoji architektūra kilmės požiūriu turi bendro su
skandinavų architektūra, sunku pasakyti. Tačiau brandžiausiuose
nepriklausomybės laikotarpio lietuviškos architektūros pavyzdžiuose įžiūrimi
abiem mokykloms priskirtini bruožai. Tai visų pirma formos konceptualumas,
aplinka, kuria tapo visi atspindintys ir atsispindintys paviršiai, visos
viena kitą kuriančios ir čia pat sunaikinančios kaitos panoramos, visi
kasdienės pirkimo konsteliacijos taškai. Gal komercinė architektūra ir yra
naujasis universalusis dialektas, tylos architektūra, į savo neapčiuopiamą
formą įvelkanti banguojantį eterį, sklindantį iš nenutrūkstamo eskalatorių,
oro kondicionierių ir rekuperatorių spengsmo. Gal komercinė architektūra ir
yra metmenys naujosios tuštumos, per kurią patenkama į kitą, geresnį pasaulį?
Nuorodos ir paaiškinimai
1. Shopping (Harvard project
on the city), Mutations, ACTAR, 2002, p. 125-126. 2. Straipsnyje naudojamasi
projekto Mutations koncepcija: WORLD
= CITY, CITY = SHOPPING (PASAULIS = MIESTAS, MIESTAS = PIRKIMAS).
Terminas (apsi)pirkimas - (shopping) trumpinys vartojamas
pamatinio šiuolaikinio miesto vystymosi faktoriaus reikšme. Shopping
koncepcijos autoriai - Remas Koolhaasas ir Harvardo universiteto studentai. 3. Pagal lotynišką žodžio
reikšmę, commercium yra tai, kas susiję su prekyba, prekybiniais
santykiais, mainais, net slaptais susitarimais. Įdomi detalė: 1999 metų
Oksfordo architektūros žodyne iš viso nėra jokio komercinės architektūros
apibrėžimo. 4. Mutations, p. 148. 5. Jean Baudrillard,
Simuliakrai ir simuliacija, iš prancūzų k. vertė Marius Daškus, V.,
Baltos lankos, 2002. 92 p. 6. Palyginimui: Širazo
(Iranas) turgus, kurį sudaro daugybė dengtų gatvelių su kišeninėmis
parduotuvėlėmis, užima beveik visą senamiestį. 7. Mutations, p. 128. 8. Kaitovaizdis (replascape)
yra palyginti naujas terminas, urbanistiniame diskurse vartojamas šalia kraštovaizdžio,
kaip nauja pirkimo (shopping) strategija. Mutations, p. 142. 9. Vienas iš teminio numerio
moto: Indiferentiška kaip neaiškios rūšies viršus ir apačia, moteriška ir
vyriška, pilna ir tuščia, realu ir įsivaizduojama, Larchitecture
daujourdhui, September-October 2001, p. 55. 10. Mutations, p. 164. 11. Elia Zenghelis, A propos of
style and ideology, Laboratorio Personale e Movimento di Gruppo, XVI
Triennale di Milano, 1979. 12. Mutations, p.
118-123. 13. Jean Baudrillard, p. 109. (Archiforma, 2003/2. Vilnius) © Amber-Chamber studija, MMIII <<
e13 |
|