Tomas S. Butkus

SHOPPING-CITY

ir kt. komercinės architektūros aspektai

 

atgal                              e11 >>

 

 

Statant namą yra įstatomi langai ir durys. Jų tuštuma skirta jų naudojimui

Laodzi

 

 

“Pirkimas tikriausiai yra paskutinė likusi viešojo aktyvumo forma. Vis grobuoniškesnių formų pirkimo divizionai sugebėjo kolonizuoti – net išstumti – beveik visus urbanistinės gyvensenos aspektus. Istoriniai miestelių centrai, priemiesčiai, gatvės, o dabar ir geležinkelio stotys, muziejai, ligoninės, mokyklos, internetas, netgi kariuomenė yra vis labiau formuojami pirkimo mechanizmų ir erdvių. Bažnyčios mėgdžioja prekybos centrus, kad pritrauktų šalininkų. Oro uostai, konvertuodami keleivius į vartotojus, tapo smarkiai pelningi. Muziejai pasuko prekybos linkme, kad išgyventų. Tradicinis Europos miestas pirkimui priešintis kartą jau bandė, tačiau dabar tai amerikietiško stiliaus vartotojiškumo įrankis. Architektūros “viršūnėlė” į mažmenos pasaulį, muziejams ir universitetams apipavidalinti dar naudojantį pirkimo konfigūracijas, žiūri iš aukšto. Liguisti miestai atgaivinami planuojant juos daugiau negu parduotuvių rajonus.” 1

Šie žodžiai, iliustruojantys Remo Koolhaso vadovautos Harvardo universiteto tyrimų grupės projektą miestui, taikliai apibūdina šiandienę miestietiškos patirties erdvę. Situacija, regis, istorijoje neturinti analogų. Tiesa, minimas Europos miesto bandymas priešintis prekybai, tačiau, jei turėta omenyje prekijų išvarymas iš bažnyčios prieš gerus du tūkstančius metų, - tai ne pats geriausias miesto plėtros pavyzdys. Kaip, beje, ir visai neseniai anglų dizainerių sukurtas pripučiamas kilnojamosios bažnyčios modelis, pritaikytas norintiesiems už nemažą kainą suteikti beveik visas “misionieriškas” maldos namų paslaugas. Tuo pačiu šios eilutės akcentuoja socialinį kontekstą, įrėminantį pačią komercinę architektūrą. Čia svarbiausia ne tai, kad išnykusio vertės ir hierarchijos elemento vietoje matome tik tam tikrą atrakciją; ne tai, kad mūsų gyvenimas praktiškai yra absorbuotas prekybos centrų, ne(be)turinčių nieko bendra su miesto idėja (kuri, kaip žinia, gali (galėjo) būti visiškai nepriklausoma nuo to, ar ją perka, ar ne), bet tai, kad, be pirkimo-pardavimo operacijos, visuomenėje nyksta kitos bendravimo formos. Ir tokie procesai jau dešimtmetį pastebimi Lietuvoje.

Šis ūmus virusas regimas visose socializuotose terpėse įvairiomis jo metastazėmis. Galima tai pavadinti ir kataklizmu, kurį daugiau ar mažiau išgyvena visas sekuliarizuotas pasaulis. Itin skaudžiai tai palietė visuomenes, kurios dar neseniai savo vertybių skalę grindė krikščioniška morale ir etika. Vadinamoji integracija, kuri veikiausiai tėra tik hierarchijos ir multikultūriškumo eliminavimas, suinteresuota, kad tie skausmai kuo greičiau praeitų. Kitais žodžiai kalbant, kad visi vienodai būtų pajėgūs vartoti. Tai patvirtinta mokslo tyrimais, ta linkme dirba komercinės architektūros užsakovai. Tačiau šis masinės socializacijos aspektas atskleidžia ir tai, ko klasikinis mokslas nenori pripažinti: ar yra dar kitas faktorius, sugebantis atskirus individus suburti į visumą? Sportas? Rinkimai? O gal tautinės šventės ir kiti miesto renginiai, kurie bėra viso labo tik to paties prekybos proceso modifikacijos, galų gale suvartojamos taip pat sėkmingai kaip ir visos kitos. Šiame shopping-city2 bendrabūvyje galima įžiūrėti kitų, galbūt subtilesnių, konstrukcinių funkcijų (šios funkcijos, beje, ir buvo visų laikų architektūros fundamentas), tokių kaip pasaulinės visuomenės formavimas, globalinių įpročių ugdymas ir t. t. Bet tai pernelyg naujos disciplinos, baugiai besitapatinančios nebe su pastatų, bet su masių „statybos menu“. Taip shopping-city tampa shaping-city, formuojančiu individus jų elementariųjų žmogiškųjų silpnybių atodangoje, katalizuojamoje uždaros santykių grandinės. Dar daugiau - po svaiginančiai varginančios modernizacijos epochos, kuri, kaip paaiškėjo, buvo tik komercializacijos kūdikystės stadija, šiems individams nusibodo bet koks tarpininkų vaidmuo, bet koks sudėtingas dalyvavimas žaidime, kurio taisyklėms perprasti neužtenka vieno gyvenimo. Dabar jiems reikia patiems pasistatyti savo namą, parduotuvę, savo asmeninį dangoraižį. Dabar jiems reikia tiesiog pirkti. Tiesiog būti (kad ir šlykščiai sumeluoto) pasaulio centre, gėrėtis savo (tegu ir beviltiška ir gėdinga) galia pirkti šį pasaulį ir diktuoti jam savo valią (tegu tai trunka vieną sekundę). Koks iliuzinis tokio mechanizmo veikimas, mes galime pamatyti Amerikos visuomenėje, gyvenančioje vieną skausmingesnių savo raidos etapų.

Visos šios socialinės problemos, įtakos ir padariniai nenumaldomai skrieja komercinės architektūros orbitoje. Tačiau galų gale - kas toji komercinė architektūra? Ar komercinę architektūrą begalima sieti su tradicine tipologine grupe pastatų, kuriems privalu išsiskirti iš kitų savo forma arba charakteriu3: hipermarketais, turgaus halėmis, prekybiniais pasažais, parduotuvėmis, kioskais? Gal komerciniams pastatams priskirti pramogų centrus, viešbučius, administracinius pastatus, bankus, degalines, nes juose komercinė funkcija dominuoja šiandien daugiau nei akivaizdžiai? O gal būtų galima kalbėti visai atvirai, jog laisvos (įdomu nuo ko gi?) rinkos sąlygomis visa architektūra yra komercinė?: „po vystymosi šimtmečių savoje tipologijoje, tokioje kaip turgus, pasažas, parduotuvė, prekybos centras, paskutinius du dešimtmečius pirkimas vidujai pradėjo plėstis į visokias kitas programas: oro uostus, geležinkelio stotis, muziejus, karines bazes, kazino, teminius parkus, bibliotekas, mokyklas, universitetus, ligonines.“4

Kad ir kaip būtų, transformacijos tipologiniame architektūros žemėlapyje yra akivaizdžios: hipermarketas, kaip dar aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pastebėjo J. Baudrillard’as, apima „visas būsimas kontroliuojamos socializacijos formas“, o tai ne kas kita kaip „darbas, poilsis, maistas, higiena, transportas, media, kultūra“5. Prekė čia pat gaminama, sandėliuojama,  reklamuojama, parduodama ir suvartojama. Regis, pats hipermarketas, shoping-city substancinis modelis, čia tampa nauju loginiu tipu, manifestuojančiu naują architektūros kokybę. Nauja tai, kad hipermarketas nebėra pastatas. Tai interjeras be pradžios ir galo: „pirkimas istoriškai turėjo privilegiją veikti šalia išorės, turint omenyje nenuspėjamą gamtos trukdymą komercijos plėtojimuisi. Vietoje to jis susikuria nuosavą vidaus erdvių karalystę: rytietišką turgų6, pasažą, ir galiausiai prekybos rajonas ima egzistuoti kaip linijinė prieaugio kontrolė ir prieaugio autonomija nuo išorės sąlygų.“7 Tačiau tuo pat metu hipermarketo funkcinės sąrangos principuose atsikartoja ir tradiciniai miesto elementai: pagrindinės gatvės, operuojančios nesibaigiančiais žmonių srautais; aikštės – pasažų sankryžos, skirtos atsipūsti nuo pirkimo ir tuo pačiu metu vėl pirkti; privačių parduotuvėlių blokai – „butikai“; sodai – dirbtinio poilsio oazės su augmenija (ateis laikas ir faunai), visai nebūdinga vietinėms gamtinėms sąlygoms. Visa tai išdėliota gerai ventiliuojamoje, eskaluojamoje, belangėje erdvėje. Ir ši išgrynintų artefaktų kompozicija dar nesibaigia - interjero dalimi tampa autostrados, parkavimo aikštelių laukai, žalieji infrastruktūros koridoriai. Kaitovaizdis8 tampa vienintele dar įmanoma išore, įimančia savin pirkimo bebaigtiškumą.

Kokia šiuolaikinio komercinio pastato forma? Pati įvairiausia, atsakysite.  Klasikinė formos koncepcija neatsiejama nuo turinio, t. y. forma yra dvasinio turinio išraiška. O kokius turinius galima rasti anapus elitinės komercinės paskirties pastatų, savo įvaizdžiui naudojančių „klasikos“ arba „patikrinta laiko“ emblemą? Koks šių stilingų, švarių ir blizgančių dėžučių, padengtų paviršiais iš kokybiškų ir sertifikuotų medžiagų, vidinis užtaisas? Gal, pasak J. Baudrillard’o, jos slepia tai, kad nėra ko slėpti? Medžiagos yra jau savaime gražūs daiktai, pritaikyti visų pirma pirkimui – Lahore, Limoje ar Leipcige jie būtų pastatyti. Kontekstualumas, plastika, tektoniškumas šiam šiuolaikiniam grožiui eina iš paskos. Peršasi mintis, kad komercinio pastato forma yra anapus pastato formos, neturinti nieko bendra nei su turiniu, nei su dvasingumu. Tai visų pirma tam tikras socialinis judesys, nukreipiantis vartotojo sąmonę formos nebuvimo begalybės link: gražus pastatas, gražus interjeras, gražios pakuotės, gražūs pirkiniai, gražus pirkimas ir t. t. Šia prasme tai socialinė architektonika, žaidžianti masėmis lyg paviršiais, todėl gylio dimensijos čia nėra ir būti negali. Net tradicinė formos vertė yra neįgali išreikšti šią naują patirtį, šią „nulinio lygio architektūrą“. Todėl šiandieniame architektūros diskurse kalbama apie architektūrą be architekto, apie architektūros indiferentiškumą. 9

Nemažos indiferentiškumo dozės esama ir kitose komercinės architektūros atmainose – pop ir masinėje architektūroje. Pop architektūroje svarbus pats formos faktas: bato formos batų parduotuvė, dešrainio formos dešrainių kioskelis. Visa pastato forma paslėpta jos reklaminio „formiškumo“, sufokusuoto į pirkėjo atėjimą ir prekės nupirkimą. Regis, pastaroji kraštutinė tendencija, reprezentuojanti pereinamojo postmodernistinio laikotarpio idėjas, jau atgyveno. Masinė architektūra neturi „aukštų“ ir ypatingų siekių, o ir komercine ji tampa tik reklamos dėka: reklamos kiekis yra vienintelė šios architektūros forma. Būtent tokiu principu dirba visa „trečiojo pasaulio“ visa apimančio turgaus sistema: pastatai išnyksta šūkių, garsų, vaizdų ir kvapų lavinoje. Likusi tuštuma užpildoma pirkimo faktu.

Kaip piešstata indiferentiškumui, komercinės architektūros pašonėje vystosi alternatyvaus pobūdžio eksperimentinės tendencijos, maitinančios ją iš išorės. Šios tendencijos gali mums atskleisti dar vieną komercinės architektūros aspektą. „Labiausiai eksperimentinė, avangardo architektūra dabar paprasčiausiai turėtų modeliuoti dviprasmiškas ir neištartas pirkimo paradigmas: vienalytiškumą, sudėtingumą, neapsisprendžiamumą.“10 Todėl suprantamos yra brutalizmo, dekonstruktyvizmo pastangos paneigti po visą žemės rutulį liguistai persekiojančius komercinės architektūros dėsningumus: anonimiškumą, primityvizmą, neskonybę. Tos pastangos pasireiškia industrinio stiliaus atsiradimu tarptautinės architektūros arenoje, o netrukus ir pačiame komercinės architektūros taikiklyje, tiesa, su šūkiu „karas jau baigėsi“. Tai paryškina kitą svarbų komercinės architektūros aspektą – per trumpą laiką absorbuoti bet kokias, pačias keisčiausias (pirkimo požiūriu) idėjas. Ir šis prieštaringumų naikinimo savybės ugdymo procesas nesibaigė: komercinės architektūros teritorija plečiasi konversijos metodu, taikomu revitalizuojant tiek atskirus industrinius pastatus, tiek ištisus industrinius parkus. Tai vėlgi shoping-city strateginis įžvalgumas: kas, jei ne ji sugebėtų atgyvenusias gelžbetonines dykras prikelti antram gyvenimui?

Sakykim, po visu tuo galima įžiūrėti pirkimo ekonomijos prasmę (regis, vienintelę likusią), pragmatizmo bendravardiklį. Tačiau kodėl ir kaip komercinius pastatus ištiko identiteto entropija? Leonas Krieras žymioje savo architektūros funkcijos studijoje vaizdžiai aprašė, kaip šiuolaikiniai (aštuntojo - devintojo XX a. dešimtmečio) architektai savo projektuose išnaikino bet kokią tipologinę atskaitomybę, pastato identifikaciją su ištisa nuosekliai besivysčiusio informacinio lauko sistema. Pavyzdžiui, jei industriniams pastatams dar būdingos pailgos, siauros langų juostos, niūrių, tamsių spalvų paletė, tai kokį komercinio pastato (darinio) bruožą (elementą) būtų galima laikyti išskirtiniu: eskalatorius,  parkingus, sidabrinę “Rannila” skardą? O gal tų bruožų ambivalentiškumas, tam tikra dviguba koduotė, galint juos priskirti ir tam ir kitam, ir yra jų išskirtinumas, leidžiantis lanksčiau ir efektyviau dirbti tai pačiai pirkimo sistemai?

Kad ir kaip būtų, ir tipologija, ir forma nebėra ta komercinės architektūros sritis, kuriai tiesiogiai paveikti yra nukreiptas pirkimas. Tai labiau konvencionalus, „savaime suprantamas“ dalykas, labiausiai orientuotas į fizinius pastato duomenis: kvadratūrą, technologinius ir kitus reikalavimus, o tik po to į „eilinį“ vartotoją, kuris niekuomet nesuvoks, kokia žala arba nauda miestui ir visuomenei buvo padaryta jo pirkinio sąskaita. Pirkimo konvencijai nesvetimas principas, pagal kurį verslo planui (pamatinei komercinio pastato koncepcijai) yra parankūs visi įmanomi architektūriniai sprendimai ir visos estetinės programos (arba, dažniausiu atveju, jų pakaitai). Ir, reikia pripažinti, ji neblogai jais manipuliuoja. Tik kaip tam tikra konvencija žinomame Firminiame Stiliuje plyti Tuštumos oazė, sukurta keliomis spalvomis, paįvairintomis Logotipo miražu, loginiu komercinės architektūros tipu.

Kiek “racijos” yra šiuose Elia Zenghelis, a.a. maestro Le Corbiusier mokinės, žodžiuose: „architektūros užsakovu tapo masės“? Juk kelias, kuris atvedė mus prie komercinės architektūros, t. y. prie indiferentiškosios architektūros, paženklintas modernizmo mokyklos nusikaltimais: „Puritonizmas vedė į Abstrakciją (idealas + platonizmas), Abstrakcija vedė į Dogmą  (saviteisumas), Dogma vedė į Fetišizmą (hermetiškumas), Fetišizmas vedė į Klišę (forma seka paskui funkciją)“11. Galiausiai paaiškėjo, kad forma paskui nieką neseka, ji yra tokia, kokią nustato pirkimas, arba tokia, kokia savaime išeina. O funkcija vadovaujasi vienu principu: daug viename. Daug žmonių, daug santykių, daug pinigų, daug prekių viename būties pirkime.

Shopping projekto reziumė Harvardo universiteto studentai deklaruoja: „Oro uostas lygu prekybos rajonas, bažnyčia lygu prekybos rajonas, savivaldybė lygu pirkimas, valdžios organai lygu pirkimas, švietimas lygu pirkimas, muziejus lygu pirkimas, kariuomenė yra pirkti.“12; architektūra taip pat yra pirkti. Tokiu atveju miesto idealu turėtų tapti Las Vegasas – reklaminės tuštumos sostinė: “kai sutemoms merkiantis iš dykumos prieš mūsų akis išnyra paskendęs reklamų šviesose visas Las Vegasas ir kai jis nugrimzta atgal į smėlynus dienai auštant, tampa akivaizdu, kad reklama nėra tai, kas nušviečia ar papuošia sienas, ji yra tai, kas tas sienas nušluoja, kas nušluoja gatves, fasadus, bet kokią architektūrą, sunaikina bet kokias priemones ir bet kokią gelmę.”13

 

 

PS

 

Postsovietinius formavimosi sunkumus išgyvenančiai Lietuvai kol kas negresia amerikietiško masto pirkimo patirtys ir su jomis susijusi architektūros komercializacija. Tačiau daugelis minėtų dalykų yra neišvengiamos šiandienės globalinio pirkimo projekcijos Lietuvos erdvėje. Nesunku įžiūrėti: netolimoje ateityje pirkimo teritorija prekybinio ploto požiūriu turėtų ženkliai padidėti. Turėtų išsiplėsti komercinių pastatų tipologinė skalė (nepaisant kontroversišku tapusiu jos turinio). Taip pat turėtų stiprėti architektūros, kaip savarankiško koreliuojančio verslo, įtaka pirkimo rinkai apskritai, keistis projektavimo firmų strategija: pinigai bus uždirbami sistemiškai, pasitelkiant vadybą, nebesukant galvos, kaip iš viso to padaryti meną.

O dėl komercinės architektūros, čia paskutiniųjų metų tendencijose galima įžiūrėti “laukinių Vakarų” diktatą. Visų pirma ši įtaka pasireiškė elementarių miesto planavimo principų ignoravimu. Lietuviški hipermarketai Klaipėdoje (“Hyper Maxima”), Vilniuje (“Akropolis”), o ir kituose Respublikos miestuose (tik mažesnio mastelio) yra miesto planavimo krizės, kuri dar tęsiasi, padarinys: be jokios strategijos buvo sukurti dirbtiniai centrai, savavališkai perdirbę  urbanistinės sanklodos prioritetus. Kaip subtilesnė, bet stambesnio masto, komercializmo injekcija pasireiškė pastatų fasadų projektuose, interjeruose. Per dešimtį metų kai kurios įstaigos savo įvaizdį kardinaliai keitė daugiau nei keletą kartų. Šiuo požiūriu įdomu būtų padaryti Gedimino prospekto Vilniuje tyrimus: kiek procentų pastatų keitė savo architektūrą, kaip dažnai ir kokiomis priemonėmis. Tai leistų sistemiškiau spręsti tas problemas, apie kurias užsimenama beveik visose architektūros cecho diskusijose: užsakovų savivalės, valdžios ir derinimo institucijų kišimosi į architektūros sritį, projektuotojų nekompetencijos. Problemos taip pat sietinos su „laukinių Vakarų“ banga, kuri, regis, didžiuosiuose miestuose po truputį slūgsta, pozicijas užleisdama kitai, senesnei tendencijai.

Skandinaviškoji architektūra dar nuo pokario metų bene stipriausiai lietuviškąją veikė moderno tradicijos linkme. Kiek minėta šiuolaikinė indiferentiškoji architektūra kilmės požiūriu turi bendro su skandinavų architektūra, sunku pasakyti. Tačiau brandžiausiuose nepriklausomybės laikotarpio lietuviškos architektūros pavyzdžiuose įžiūrimi abiem “mokykloms“ priskirtini bruožai. Tai visų pirma formos konceptualumas, aplinka, kuria tapo visi atspindintys ir atsispindintys paviršiai, visos viena kitą kuriančios ir čia pat sunaikinančios kaitos panoramos, visi kasdienės pirkimo konsteliacijos taškai. Gal komercinė architektūra ir yra naujasis universalusis dialektas, tylos architektūra, į savo neapčiuopiamą formą įvelkanti banguojantį eterį, sklindantį iš nenutrūkstamo eskalatorių, oro kondicionierių ir rekuperatorių spengsmo. Gal komercinė architektūra ir yra metmenys naujosios tuštumos, per kurią patenkama į kitą, geresnį pasaulį?

 

 

Nuorodos ir paaiškinimai

 

1.         Shopping (Harvard project on the city), Mutations, ACTAR, 2002, p. 125-126.

2.         Straipsnyje naudojamasi projekto Mutations koncepcija: WORLD = CITY, CITY = SHOPPING (PASAULIS = MIESTAS, MIESTAS = PIRKIMAS). Terminas „(apsi)pirkimas“ - (shopping) trumpinys – vartojamas pamatinio šiuolaikinio miesto vystymosi faktoriaus reikšme. „Shopping“ koncepcijos autoriai - Remas Koolhaasas ir Harvardo universiteto studentai.

3.         Pagal lotynišką žodžio reikšmę, commercium yra tai, kas susiję su prekyba, prekybiniais santykiais, mainais, net slaptais susitarimais. Įdomi detalė: 1999 metų Oksfordo architektūros žodyne iš viso nėra jokio komercinės architektūros apibrėžimo.

4.         Mutations, p. 148.

5.         Jean Baudrillard, Simuliakrai ir simuliacija, iš prancūzų k. vertė Marius Daškus, V., Baltos lankos, 2002. 92 p.

6.         Palyginimui: Širazo (Iranas) turgus, kurį sudaro daugybė dengtų gatvelių su “kišeninėmis” parduotuvėlėmis, užima beveik visą senamiestį. 

7.         Mutations, p. 128.

8.         Kaitovaizdis (replascape) yra palyginti naujas terminas, urbanistiniame diskurse vartojamas šalia “kraštovaizdžio”, kaip nauja pirkimo (shopping) strategija. Mutations, p. 142.

9.         Vienas iš teminio numerio moto: “Indiferentiška kaip neaiškios rūšies viršus ir apačia, moteriška ir vyriška, pilna ir tuščia, realu ir įsivaizduojama”, L’architecture d’aujourd’hui, September-October 2001, p. 55.

10.      Mutations, p. 164.

11.      Elia Zenghelis, A propos of style and ideology, Laboratorio Personale e Movimento di Gruppo, XVI Triennale di Milano, 1979.

12.      Mutations, p. 118-123.

13.      Jean Baudrillard, p. 109.

 

(„Archiforma“, 2003/2. Vilnius)

 

 

© Amber-Chamber studija, MMIII

 

<< e13