Tomas
S. Butkus
kesmerioškinas karfikas
Poezija
tai dinamitas. Jei ne šie vieno žymaus pogrindžio rašytojo žodžiai,
nesižavėčiau nei stambiagabarite karo technika,
nei kamufliažiniais kareivių manevrais, nei sumaitotų
kūnų koliažo technika. Tikrai nebūčiau lankęs šautuvų
ardymo, dujokaukių movimo, evakuacijos iš požeminių
slėptuvių pamokų. Dėl to dabar esu dėkingas politinei
sistemai bei neminėtinoms aplinkybėms, suteikusioms
puikią progą geriau pažinti savo kontraversišką
asmenybę. Juolabiau, nebūtų ir šitos nelaimingo
unabomberio istorijos.
Jei kartais paklaustumėte, kokie ankstyvosios
jaunystės laikų faktoriai turėjo lemiamos įtakos
mano karjerai, atsakyčiau - karinis parengimas
(pamenu civilinės atsakomybės ugdymą: šaudymą iš
makarovo į čiužinius, ant kurių paskui darydavome
atsilenkimus, sąnarių mankštą, šuolį į aukštį.
Apie sprogstamas medžiagas, o juolabiau apie sprogstamus
mišinius, tiesa, nieko tada dar nenutuokiau); diedovščinos
hierarchija: tu turėjai mokytis, mokytis, mokytis
(o išmokęs turėjai paklusti vyresniųjų, išėjusiųjų
privalomąją dekarto mokyklą, valiai. Tuolabiau,
kad buvau amžinas pirmokas neturėjau patirties
visuomenei naudingo darbo srityje, tiesinės logikos
magistro diplomo kaip daugelis, ir taip toliau
ir panašiai); galų gale tiesos mokykla, t.y. gyvenimas,
kuris tuo metu buvo nesibaigianti tęstinumo treniruotė
su graudoka pabaiga.
Taigi, treniruotės. Norėdamas būti tuolaikiškas,
pradėjau užsiiminėti užklasiniame reliatyvizmo
klube demontuodamas sudėtingiausias susitarimų
bombas, detonuodamas įvairiausius vandenilinius
žaidimus ar tiesiog užsiiminėdamas nekaltais pasivaikščiojimais
susinaikinimo teorijos poligone. Tada, pamenu,
kaip tik išpopuliarėjo branduoliniai reaktoriai
(vienas jų dėl neaiškios priežasties susidėvėjo
ir sprogo nepertoliausiai nuo mano namų), naujos
statybos (su kuriomis intymiau teks susidurti kiek
vėliau) ir žaidžiame karą. Pastarasis žaidimas
buvo naujausia žaidžaime klases žaidimo modifikacija.
Darydavom šitaip: grupelė vyrukų į pajūrį atbogina
iš nežinia kur parsivilktą antrojo pasaulinio karo
laikų prieštankinės raketos kapsulę, užrašo ipritas
ir palieka. Iš karto apsireiškia pakrančių apsaugos
tarnyba, apsupa teritoriją. Po poros dienų iš kito
miesto atvažiuoja specialistai, apžiūri, patikrina
radinį. Išsiveža. Nukenksmina. Po to radinio fone,
visų nusivylimui, ryškiai fotografuojasi.
Nežinau kodėl, tačiau mane tuo pačiu traukė ir
statybvietės dykros, pilnos statybinio šlamšto,
prikakotų blokų, siaučiančių paauglių. Karbidas!
Tai buvo pirmoji mano chemijos pamoka, trukusi
keletą metų. Po šnypščiančių balučių sekė parako
lazdelės, gluminančios savo švilpimu. Lazdeles
paprastai rišdavome kekėmis (kažką tokio sudeginau
savo virtuvėje...po to teko keisti linoleumą).
Dar vėliau persimečiau į magnio bombikių gamybą.
Tai buvo pirmosios alternatyvinio meno parodos.
Kiek fasadų šitaip pakeitė savo spalvą? Geriau
neklauskite. Galėčiau išvardinti dar keletą pasiekimų
militaristinės edukacijos srityje, tačiau pakaks.
Paminėsiu tik tai, kad mano pasiekimai baigėsi
graudžiai ir vien dėl to, kad visoje šalyje buvo
paskelbtas absoliutus nusiginklavimas, o čiužinių
kiurdymo pamokos pakeistos gero elgesio mokymu.
Tada parašiau pirmą savo eilėraštį. Be abejo,
įkvėptas gero elgesio, litratūrinių gimtojo krašto
ypatumų ir dar šio bei to. Tai įvyko užmiestyje,
ant seno naujai statomo monolitinio pastato stogo.
Sėdėjau nukaręs kojas, grožėdamasis vakarėjančio
dangaus panorama... Tiksliai dabar jums nepasakysiu
ar būtent ant stogo užrašiau keturis ketureilius,
pavadintus tuštuma. Ir vien dėl to, kad ramybę
sudrumstė vietos policija, su sirenomis įvažiavusi
į kiemą ir apsupusi visus išėjimus: vardas, pavardė...ką
čia darai ką daraikaką? - ...Aa aaš architektas,-
išveblenau dviems pasibaisėtiną pasitikėjimą keliantiems
žmogams žaliomis uniformomis. ....Tai kabelius
vagiką belius vaginėji ką vyras? -...Aa aaš architektas,
dooo miuosi pastato konst rukcijomis... Išgirdau
juoką. Vyrukai paklausė ar noriu. Paklausiau:
į galvą? Dar pakraipė galvas. Taip, į galvą.
Po to gavo skubų iškvietimą, supypsėjo ir dingo...
Tada parašiau savo pirmą eilėraštį. Jo lyrinis
subjektas žaidžia karą ir pralaimi, po to atlieka
išpažintį prisipažįsta centrinėje srityje susprogdinęs
tris daugiabučius namus, įvykdęs keletą pasikėsinimų
į keletą prezidentų (vienas iš jų buvo nušautas
netyčia), pilietinio karo metu nukovęs kitą žymų
poetą, ir pasisavinęs jo tapatybės liudijimą.
Taip, tai aš tada parašiau savo pirmą eilėraštį.
Numojęs ranka į tuos nevaisingus paauglystės metus,
kainavusius odos nudrėskimą, penkių minučių išgąstį,
kumščio didumo tinko gabalą kaimynų balkone. Susidomėjau
akivaizdžiais dalykais, nešančiais vidinės jėgos
išlaisvinimą. Tiesa, žinau, kad trokštamą jėgą
galima išlaisvinti ir kitokiu būdu: darant atsispaudimus,
žiūrint į makarovo vamzdį, stebint saulėlydį. Tačiau
šis žinojimas kaip ir daugelis kitų tinka ne visiems
atvejams.
Pavyzdžiui, manąjam. Sakysite, kokia bunkerių
projektavimo prasmė (bunkerius arba komerciškai
vadinamus pastatus projektuoju beveik keturiasdešimt
metų)? Iš patirties žinau: daiktai turi dvigubą
paskirtį. Bunkeryje galima daryti kakų, užrašyti
zdesj byla katja, parašyti savo paskutinį eilėraštį.
Aišku, bunkerį galima susprogdinti. Tačiau kokia
prasmė iš pusantro milijono nuolaužų, spengiant
tylai? Tai pernelyg vulgaru, pernelyg paprasta.
Netgi nežmoniška. Štai kodėl gerbtina militarizmo
estetika tankas, riogsantis pelkėje, su paukščių
lizdais vikšruose, gilzės, vaikučių prikimštos
kramtomos gumos,
kamufliažiniai vyrukai, žaidžiantys tinklinį
pliaže šalia prikakotų bunkerių. Ir nė vieno poeto,
kuris dabar susprogdintų šią taiką.
(Paraliteratūrinės
karjeros. Tarptautinė rašymo programa. Ajova,
JAV, 2002)
©
Amber-Chamber studija, MMIII