jie gyvena geležinkelio skylutėse
turi raudonus sparnus
pievose
geria pieną
aukštose pakylose
mažose gatvėse
prieš mėnulio žiūrovus
jie tauta
gulinti
po
fabrikų odinėmis samanomis
ištrykštantys
kaip rytinė upė
traukinio ašaros
grybų voratinkly
jie pripučia
didelius tamprius ir spalvotus
aš iš visų
miesto kampų
ir dangus pasidaro nematomas
mašinų tėvai
šiapus miego
kaitina
vienintele šviesa
bet jie gyvena
ir duoda
užuominas
daugybe šulinių
be paaiškinimo