|
MANTAS GIMŽAUSKAS CV 2003-1976
pabaiga dantis
prakando dantį vanduo
išgėrė vandenį stiklas
sudaužė stiklą dangus
suskilo pusiau ar
tai ne revoliucija? -
nežinau bet atrodo tai
tiesiog pabaiga pabaiga
nusinešianti brahmą pabaiga
kuri nuplėš lapus jei
akmuo kramto akmenį mes turim išeiti į kelią ir laukti kas bus ir
kodėl horizontai taip garsiai tyli? ir
kodėl vėluoja autobusas vilnius-kraupėnai? ar
ir vėl jau eglės mus myli? taip?
- tai pabaiga artėja jau
aišku kad tai ne revoliucija po
kurios nors šis tas dar lieka - dabar
mes esame kaip
niekad drąsūs ir tai reiškia kad
čia pabaiga nepaliksianti
nieko einame
jos pasitikti eglėm
apaugusiais plentais tegu
išsipildo tai kas
per užpraeitą sapną nulemta 1991 gimtinĖs aplankymas pro
miegančius saldžius namus gatve
nuaidi geležiniai žingsniai ir
šviesos gęsta paskubom nuo
šalčio stingsta medžiai prie verandų o
šunys pasislėpę kiemuose nervingai
belomorkanalą užsirūko ir
stebi atidžiai gatve praeinantį
liepsnojantį šešėlį jie
žino kas atėjo aplankyti jų
šeimininkų pavyzdingos gatvės kad
tas šešėlis einantis gatve tai
jaunas ugnimi žėruojantis šamanas kuris
klajonių po visatą vidury atslinkus
geležiniam vakarui žiemos ateina
aplankyt gimtųjų vietų ir
po asfaltu užrakintai žemei padėkot šamanas
pražingsniuoja nesustodamas kol
jo ugninis siluetas dingsta šiaurėje o
šunys žino - jis sugrįž dar kartą kad
šeimininkus jų nušluotų nuo šventosios žemės 1992 kur ŽaidŽia laisvĖ ant
svetimų lagaminų sėdžiu šalia
siauro tylaus geležinkelio praplaukiančio
tarytum rūkas pro
didelius juodus akmenis bėgiai
įsminga saulėn ir
saulė paplūsta saulėlydžiu vakaras
pagaliau atrado mane niekur
neinantį nieko neveikiantį jis
nuveda mane nuo pylimo iš
pilko aukščio į žalią žemai ir
krisdamas pasineriu į pievos svaigų
ir magišką pasaulį čia
gyvenu kaip pilnaties žaidimuos čia
nėr jokių aksominių taisyklių čia
galima plaukti ir kalbėtis su dvasiom čia
vakaras sako “pakilk atsistok
tarp žalsvų debesų ir
pažvelk į mingančią pievą ten
tarp kanapių ir žydinčių čiobrelių su
raudonu paukščiu žaidžia laisvė” nuo
pylimo ir akmenų tamsa ateina o
aš traukiu tenai kur baigias pieva ten
kur prie skardžio slidaus su
raudonu paukšiu žaidžia laisvė 1992 kai baigsis vasara baigsis
vasara ir nutils visi keliai numirs
mašinų triukšmo aidas širdyje aplink
bus tuščia kaip dar niekada nebuvo ir
aš nebesurasiu ko ieškojau draugai
su paukščiais išplasnos į morrisono šalį automobiliai
užmigs šiukšlynų slėnyje tik
paslaptingas indėniškas ženklas pavėlavęs
praplauks mėlynam rūke baigsis
vasara ir gatvės bus lyg elektrinės nejudės
šaltos sausos negyvos ir plokščios tik
vaikai ant tų gatvių beviltiškai žais dar
nespėję pamiršti praeito gyvenimo vasarų grįšime
visi į nulaižytus sintetinius kambarius kad
uždustume geltonoj tuštumoj mes
būsim taip toli vienas nuo kito aš
ilgėsiuos paslaptingo indėniško ženklo nusivijusio
vasarą plentu į pietus baigsis
vasara ir keisis viskas per naktį gyvenimas
sustos laukdamas ateinančios saulės bus
tuščia aplink ir sustos širdis ir
numirs keliai kai baigsis vasara 1992 prieŠauŠris po
meilės priešaušrio lūpos
būna švelnios lyg
vasara permerkta lietaus o
ir pati vasara vien
neapčiuopiamas rūkas ir
nieko daugiau po
meilės priešaušrio tavo
veidas - žėrintis skaistvaris atiduotas
ir dievui ir pragarui pasilikęs
čia ir išėjęs anapus pro
duris kur už veidrodžio - tiesiog
tavo veidas krintant
priešaušrio šviesai išsitiesia
pirštai kažkur
anapus - į tą kelio galą gal
jie nori palenktyniaut su
elektros laidais nežinau
- viskas
visiškai viena po
meilės priešaušrio 1993 sugrĮŽimas kur
tu mane vedi miręs pusbroli? kam
tu vėl vedi mane už rankos miręs
pusbroli? kodėl mes grįžtame per
pasibaigusį lietų ir
pro krūmus pilnus raganų? tu
tolsti ir tolsti miręs pusbroli tu
tolsti nuo mūsų gyvenimo aš
einu su tavim miręs pusbroli tolyn
nuo savo namų tolyn
nuo savo veido palikto
tarp artimųjų tolyn
nuo pasaulio tolyn
nuo šiandien kur
mes einame miręs pusbroli? tu
tyli kaip vaikystėje paliktas vynas o
aš dainuosiu net dainų nemokėdamas kai
mes eisim pro tavo namus miręs pusbroli tu
juk ten nesustosi ar
ne miręs
pusbroli? 1993 rasotasis (…) gyvenimas
šventas ir tada kai
nesibaigia lietus kai
iš ateities į praeitį nesustodamas
lyja kai
pažiūri į medžius išbarstytus
pasaulių salelėse ir
supranti kad jie viską žino žino
vienintelę paslaptį ir
kai randi ją savy giliau
negu kraujas štai
tada vėl gyvenimas šventas ir
vis lyja iš
ateities į praeitį 1993 Sudarė autorius © Mantas Gimžauskas (tekstai), 2003 © Aleksandra Fomina (iliustracijos), 2003 Visos teisės išsaugotos |
