CHARLES BUKOWSKI

LAKIMO EILĖS

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Turinys:

 

JAUNYSTĖ NAUJAJAME ORLEANE

PARYŽIUS

TĄ NAKTĮ KAI RUOŠIAUSI MIRTI

ATOKVĖPIS

 



JAUNYSTĖ NAUJAJAME ORLEANE

 

badauju, tūnau baruose

o naktimis valandų valandas

bastausi po miestą.

mėnulio šviesa rodos lyg būtų dirbtinė,

gal tokia ir yra;

Prancūzų kvartale spoksau,

kaip pro šalį lekia žirgai ir vežimaičiai,

visi sėdi aukštai, atvirose karietose,

važnyčiotojas juodaodis, o už jo

vyras ir moteris,

paprastai jauna ir baltoji.

ir aš visada buvau baltasis.

ir pasaulis manęs visai

neviliojo.

Naujasis Orleanas tebuvo

tik vieta pasislėpti.

Galėjau niekieno netrukdomas

prašikt savo gyvenimą.

jei ne tos žiurkės.

žiurkės mano mažame tamsiame kambarėlyje,

joms šlykštu, kad tenka dalintis būstą

su manimi.

didelės, bebaimės

spoksančios į mane

nemirksinčios mirties akimis.

 

moterys buvo man nepasiekiamos.

atrodžiau joms per daug

amoralus.

tik viena padavėja, šiek tiek vyresnė

už mane,

atnešusi

kavos

vis šypteldavo,

žemiau pasilenkdavo.

 

man to užteko, aš buvau

visiškai tuo patenkintas.

 

šiame mieste kažkas slypėjo,

nes jame nesijaučiau kaltas,

kad man nereikia daiktų,

kurių taip baisiai reikia kitiems.

 

miestas paliko mane ramybėje.

sėdžiu lovoje,

šviesos išjungtos,

klausausi lauke sklindančių

garsų,

pakeliu butelį

pigaus vyno,

leisdamas vynuogių šilumai

manyje

išplisti,

kai išgirstu

kambaryje žiurkes.

man jos patinka

labiau

nei žmonės.

 

aš pasimetęs,

galbūt išsikraustęs

iš proto,

tai nėra taip blogai.

svarbiausia,

kad nieks netrukdytų.

 

Naujasis Orleanas

netrukdo.

nieks nepašaukė manęs

vardu.

 

jokio telefono,

automobilio,

darbo,

visiškai nieko.

 

tik aš, žiurkės

ir mano jaunystė,

tik vieną kartą,

tą kartą,

kai žinojau,

kad net tuštuma, niekas

nepavers

mano žinojimo

veiksmu.

 

 

PARYŽIUS

 

jaučiausi lyg ten ir nebūčiau.

 

Selino jau nebėra.

 

nieko ten nebėra.

 

Paryžius lyg plieninio oro kąsnis.

moterys skubančios pro šalį, atrodė taip

kad niekada NEDRĮSTUM

su jom gultis į lovą.

 

jokios kariuomenės aplinkui.

 

visi turtingi.

nepastebėjau nė vieno vargšo.

nepastebėjau nė vieno seno.

 

jei prisėsdavau kavinėje, prie staliuko

į mane atsargiai spoksodavo

nuolatiniai lankytojai

jie manė esą vertesni

už mane.

maistas per brangus, kad jį valgytum.

vyno butelys kainuotų tau

dešinę ranką.

 

Selino jau nebėra.

 

nutukę vyrai rūkė cigarus

ištirpdami palaiminguose dūmuose.

 

liesi vyrai sėdėjo tarsi sukaustyti

ir kalbėjosi tik tarpusavy.

visos padavėjos buvo plokščiapadės

ir manė, kad jos daug svarbesnės

nei tu

arba aš.

 

Selino jau nebebuvo.

 

Pikaso merdėjo.

 

Paryžius buvo visiškas nulis.

 

mačiau šunį panašų

į pražilusį vilką.

 

neatsimenu kaip išvykau

iš Paryžiaus.

 

atrodo, aš ten vis dėlto

buvau.

 

tai tas pats lyg aplankytum

skudurų parduotuvę

kur nors stotyje.

 

 

TĄ NAKTĮ KAI RUOŠIAUSI MIRTI

 

tą naktį, kai ruošiausi mirti

prakaituodamas savo lovoje

girdėjau svirplius

kačių peštynes kieme

jutau kaip per čiužinį skverbiasi

mano siela

jei nespėjus pasiekti grindų pašokau

buvau per silpnas vaikščioti

bet vaikščiojau, uždegiau visas šviesas

grįžau į lovą

vėl pamečiau sielą vėl

pašokau

uždegiau visas šviesas

turėjau septynerių metų dukterį

ji tikrai nenorėtų, kad aš mirčiau

kitaip kam visa tai

kitaip visa tai nesvarbu

tą naktį

nieks taip ir nepaskambino

nieks neatėjo nešinas alumi

nepaskambino net mano moteris

girdėjau tik svirplius

buvo karšta

o aš guliau ir kėliausi

guliau ir kėliausi

kol pirmi saulės spinduliai prasiskverbė pro langus

pro krūmus

tada atsiguliau į lovą

siela saugiai

slypėjo viduj

ir miegojau

dabar eina ir eina žmones

beldžia į langus ir duris

skamba telefonas

telefonas skamba ir skamba

paštu gaunu nuostabius laiškus

pilnus neapykantos ir meilės

viskas kaip visada

 

 

ATOKVĖPIS

 

man reikia pereiti šaligatviu

ir kur nors

ūksmingą popietę

rasti staliuką

šalia kavinės

atsisėsti

užsisakyti išgerti

aš noriu sėdėti ten

su savo gėrimu

aš noriu

kad ant staliuko

nutūptų musė.

 

o tada

aš norėčiau

kad pro šalį praeitų

moteris žalia suknele.

noriu

kad pro šalį prabėgtų šuo

storas šuo

trumpu rudu kailiu

ir besišypsančiomis akimis.

 

aš noriu taip ir numirti

ten besėdėdamas.

noriu numirti

sėdėdamas

plačiai atmerktomis

akimis.

 

aš norėčiau

kad virš galvos man

praskristų lėktuvas.

 

norėčiau

kad pro šalį praeitų

moteris žydra suknele.

o tada lai prabėga

tas pats šuo

trumpu rudu kailiu

ir besišypsančiomis akimis.

to man pakaks su kaupu

po visko kas buvo

po visko kas liko

 

 

Iš amerikiečių anglų kalbos vertė Burius Marokas

 

© Burius Marokas, 2003

© Black Sparrow Press, 1995

 

Visos teisės išsaugotos