CHARLES BUKOWSKI LAKIMO EILĖS Turinys: JAUNYSTĖ NAUJAJAME ORLEANE PARYŽIUS TĄ NAKTĮ KAI RUOŠIAUSI MIRTI ATOKVĖPIS
JAUNYSTĖ NAUJAJAME ORLEANE badauju, tūnau baruose o naktimis valandų valandas bastausi po miestą. mėnulio šviesa rodos lyg būtų dirbtinė, gal tokia ir yra; Prancūzų kvartale spoksau, kaip pro šalį lekia žirgai ir vežimaičiai, visi sėdi aukštai, atvirose karietose, važnyčiotojas juodaodis, o už jo vyras ir moteris, paprastai jauna ir baltoji. ir aš visada buvau baltasis. ir pasaulis manęs visai neviliojo. Naujasis Orleanas tebuvo tik vieta pasislėpti. Galėjau niekieno netrukdomas prašikt savo gyvenimą. jei ne tos žiurkės. žiurkės mano mažame tamsiame kambarėlyje, joms šlykštu, kad tenka dalintis būstą su manimi. didelės, bebaimės spoksančios į mane nemirksinčios mirties akimis. moterys buvo man nepasiekiamos. atrodžiau joms per daug amoralus. tik viena padavėja, šiek tiek vyresnė už mane, atnešusi kavos vis šypteldavo, žemiau pasilenkdavo. man to užteko, aš buvau visiškai tuo patenkintas. šiame mieste kažkas slypėjo, nes jame nesijaučiau kaltas, kad man nereikia daiktų, kurių taip baisiai reikia kitiems. miestas paliko mane ramybėje. sėdžiu lovoje, šviesos išjungtos, klausausi lauke sklindančių garsų, pakeliu butelį pigaus vyno, leisdamas vynuogių šilumai manyje išplisti, kai išgirstu kambaryje žiurkes. man jos patinka labiau nei žmonės. aš pasimetęs, galbūt išsikraustęs iš proto, tai nėra taip blogai. svarbiausia, kad nieks netrukdytų. Naujasis Orleanas netrukdo. nieks nepašaukė manęs vardu. jokio telefono, automobilio, darbo, visiškai nieko. tik aš, žiurkės ir mano jaunystė, tik vieną kartą, tą kartą, kai žinojau, kad net tuštuma, niekas nepavers mano žinojimo veiksmu. PARYŽIUS jaučiausi lyg ten ir nebūčiau. Selino jau nebėra. nieko ten nebėra. Paryžius lyg plieninio oro kąsnis. moterys skubančios pro šalį, atrodė taip kad niekada NEDRĮSTUM su jom gultis į lovą. jokios kariuomenės aplinkui. visi turtingi. nepastebėjau nė vieno vargšo. nepastebėjau nė vieno seno. jei prisėsdavau kavinėje, prie staliuko į mane atsargiai spoksodavo nuolatiniai lankytojai jie manė esą vertesni už mane. maistas per brangus, kad jį valgytum. vyno butelys kainuotų tau dešinę ranką. Selino jau nebėra. nutukę vyrai rūkė cigarus ištirpdami palaiminguose dūmuose. liesi vyrai sėdėjo tarsi sukaustyti ir kalbėjosi tik tarpusavy. visos padavėjos buvo plokščiapadės ir manė, kad jos daug svarbesnės nei tu arba aš. Selino jau nebebuvo. Pikaso merdėjo. Paryžius buvo visiškas nulis. mačiau šunį panašų į pražilusį vilką. neatsimenu kaip išvykau iš Paryžiaus. atrodo, aš ten vis dėlto buvau. tai tas pats lyg aplankytum skudurų parduotuvę kur nors stotyje. TĄ NAKTĮ KAI RUOŠIAUSI MIRTI tą naktį, kai ruošiausi mirti prakaituodamas savo lovoje girdėjau svirplius kačių peštynes kieme jutau kaip per čiužinį skverbiasi mano siela jei nespėjus pasiekti grindų pašokau buvau per silpnas vaikščioti bet vaikščiojau, uždegiau visas šviesas grįžau į lovą vėl pamečiau sielą vėl pašokau uždegiau visas šviesas turėjau septynerių metų dukterį ji tikrai nenorėtų, kad aš mirčiau kitaip kam visa tai kitaip visa tai nesvarbu tą naktį nieks taip ir nepaskambino nieks neatėjo nešinas alumi nepaskambino net mano moteris girdėjau tik svirplius buvo karšta o aš guliau ir kėliausi guliau ir kėliausi kol pirmi saulės spinduliai prasiskverbė
pro langus pro krūmus tada atsiguliau į lovą siela saugiai slypėjo viduj ir miegojau dabar eina ir eina žmones beldžia į langus ir duris skamba telefonas telefonas skamba ir skamba paštu gaunu nuostabius laiškus pilnus neapykantos ir meilės viskas kaip visada ATOKVĖPIS man reikia pereiti šaligatviu ir kur nors ūksmingą popietę rasti staliuką šalia kavinės atsisėsti užsisakyti išgerti aš noriu sėdėti ten su savo gėrimu aš noriu kad ant staliuko nutūptų musė. o tada aš norėčiau kad pro šalį praeitų moteris žalia suknele. noriu kad pro šalį prabėgtų šuo storas šuo trumpu rudu kailiu ir besišypsančiomis akimis. aš noriu taip ir numirti ten besėdėdamas. noriu numirti sėdėdamas plačiai atmerktomis akimis. aš norėčiau kad virš galvos man praskristų lėktuvas. norėčiau kad pro šalį praeitų moteris žydra suknele. o tada lai prabėga tas pats šuo trumpu rudu kailiu ir besišypsančiomis akimis. to man pakaks su kaupu po visko kas buvo po visko kas liko Iš amerikiečių anglų kalbos vertė Burius Marokas © Burius Marokas, 2003 © Black Sparrow Press, 1995 Visos teisės išsaugotos |