vario burnos

CHARLES BUKOWSKI

[...]

tą naktį kai atėjo 160 kilogramų sverianti kekšė, aš buvau pasiruošęs. tik aš vienas. ji buvo pasibaisėtinai stora ir ne itin švari. iš kur ji atsirado, ko ji nori ir kaip ji sugebėjo išgyventi iki šiandien, - klausimai, kuriuos galima užduoti bet kokiai žmogiškai būtybei šioje žemėje, tad mes sau gėrėme, gėrėme, aš juokiausi ir slinkau prie jos artyn, spaudžiausi prie jos, uosdamas, juokdamasis, kibindamas.

- klausyk, mieloji, vaikeli, aš galiu įdurti tau tokia ietimi, kad imsi verkti, užuot juokusis!

- a cha cha cha cha, - juokėsi ji.

- ir kai aš ją įkišiu, jos antgalis pasieks tavo galvą, tiesiai per visus vidurius, stemplę ir kairiąją trachėją! o taip!

- a cha cha cha cha!

- po velnių, galiu lažintis, kad tau tuštinantis, užpakalis siekia grindis, ką? ir kai tu tuštiniesi, vaikeli, užkemši kanalizaciją kokiam mėnesiui, ką?

- a cha cha cha cha!

užsidarius barui mes išėjome kartu - aš, metro aštuoniadešimties ir sveriantis 70 kilogramų, ir ji, metro šešiasdešimties ir sverianti 160 kilogramų. vienišas ir absurdiškas pasauliai kartu nutolo šaligatviu. pagaliau radau sau šiknaskylę, didesnę už mazgelį.

priėjome mano nuomojamą kambarį. aš ėmiau ieškoti rakto.

- jėzaumarija, - išgirdau ją tariant. - kas čia?

apsidairiau. už mūsų stovėjo paprastutis ir mažas namelis su labai paprastu užrašu: PILVO LIGŲ LIGONINĖ.

- ai, šitas? juokis dabar, vaikeli, juokis, man patinka tavo juokas, juokis, vaikeli, aš noriu jį išgirsti!

- ten lavonas, jie išneša lauk lavoną!

- tai mano draugas. senas futbolininkas. statydavo užtvaras “Raudoniesiems Greindžeriams“. mačiau jį dar popiet. atrodė visai nieko. daviau jam užrūkyt. jie išneša numirėlius naktį. aš dažnai matau, kaip per naktį jie išvelka vieną ar du pastirėlius. dieną to daryti visiškai neapsimoka.

- iš kur tu žinai, kad čia tavo draugas?

- iš kūno padėties, galvos formos po antklode. vieną naktį, smarkiai apsinešęs, buvau beveik apsisprendęs nuknisti lavoną, kol jie kuitėsi viduj. nežinau, ką su tuo prakeiktu daiktu būčiau veikęs. turbūt pastatęs į spintą.

- o kur jie dabar eina? - kito lavono. o kaip tavo pilvas?

- viskas tvarkoj, tvarkoj!

kažkokiu būdu užlipome laiptais aukštyn. vienąkart ji susverdėjo ir aš pagalvojau, kad tik ji neišgriautų man visos vakarinės sienos.

mes nusirengėme ir aš ant jos užkopiau.

- jėzaumarija!, - tariau, - na pasijudink bent TRUPUTĮ! negulėk čia kaip didžiulis riebalų puodas! pakelk savo neaprėpiamas ir plačias raudonmedžio kojas!.... motin, aš tavęs NERANDU!

ji ėmė kikenti:

- chi chi chi chi chi, chi chi chi chi chi.

- po velnių! - suurzgiau aš. - JUDINKIS! KRUTĖK!

ir ji iš tikrųjų ėmė linguot ir sūpuotis. aš stengiausi išsilaikyti ir pagauti ritmą: sūpavosi ji neblogai, tačiau staiga imdavo judėti aukštyn žemyn, paskui vėl sūpuotis. sūpavimosi ritmą aš pagavau, bet per aukštyn žemyn mane kelis kartus išmetė iš balno.

įprastomis sąlygomis aš turėčiau pataikyti jai kylant, bet šiuo atveju mano bandymai baigdavosi tuo, kad ji tiesiog išsviesdavo mane iš balno, o dažnai ir iš lovos, tiesiai ant grindų.

prisimenu, kartą bandžiau nusigriebti už kažko didžiulio ir panašaus į krūtį, tačiau ji atrodė taip siaubingai ir nepadoriai, kad aš paprasčiausiai įsikibau į čiužinį lyg alkana blakė ir kaip koks šunelis smaigsčiau į patį tų 160 kilogramų vidurį, skendau pačiame “a cha cha cha cha“ viduryje, jojau, stengdamasis išsilaikyti, nežinodamas, ar aš dulkinu, ar esu dulkinamas, bet galų gale nieks iš mūsų nežino.

- tegul gerasis dievas mus palaimina, - sušnibždėjau aš į jos karštą, riebią ir purviną ausį.

abu buvome visiškai girti, bet darbavomės toliau, ji mane vis numesdavo ir numesdavo, tačiau aš narsiai grįždavau į mūšį. buvau įsitikinęs, kad mes abu norime užbaigti, tačiau buvo jau per vėlu. seksas kartais gali tapti pačia bjauriausia užduotimi. aš netgi, apimtas nevilties, čiupau vieną iš milžiniškų jos krūtų, pakėliau tarsi želė pyragą ir susigrūdau spenelį į burną. jo skonis buvo liūdesio, gumos, agonijos ir sugedusio jogurto. pasišlykštėjęs išspjoviau jį lauk ir vėl kibau į darbą.

galų gale aš ją nuvariau. žinoma, ji vis dar judėjo, negulėjo lovoje tarsi mirusi, tačiau aš ją nuvarginau, galų gale pagavau ritmą, radau jį, įtaikiau į jį, įtaikiau keletą kartų ir, tarsi tvirtovė po ilgos apgulties, ji pasidavė, aš ją užkabinau. ji ėmė dejuoti ir verkti tarsi mažas vaikas, aš ją priveikiau. tai buvo nuostabu. o vėliau mes užmigom.

ryte atsibudęs pamačiau, kad lova guli ant grindų. savo beprotišku nenormaliu dulkinimusi mes ją sulaužėm.

- o, Viešpatie! - tariau aš, - jėzau švenčiausias!

- kas yra, Henkai?

- mes sulaužėm lovą.

- taip ir maniau.

- aha, bet aš neturiu pinigų. negaliu užmokėti už naują lovą.

- aš taip pat neturiu pinigų.

- manau, kad turėčiau tau jų truputį duoti, Ana.

- ne, prašau, nereikia, tu pirmas vyras, kurio dėka aš pirmąsyk kažką pajutau.

- na, ačiū, žinoma, bet dabar man rūpi tik ta prakeikta lova.

- norėtum, kad išeičiau?

- aš visai ant tavęs nepykstu, bet taip, norėčiau. čia dėl tos lovos. aš susinervinau.

- gerai, Henkai. galiu pasinaudoti vonia?

- žinoma.

ji apsirengė ir koridoriumi nuėjo į tualetą. grįžusi sustojo tarpduryje.

- viso, Henkai.

- viso, Ana.

jaučiausi bjauriai, taip su ja atsisveikindamas, bet viskuo kalta ta lova. staiga prisiminiau, kad turiu virvę, kurią buvau nusipirkęs pasikarti. gerą tvirtą virvę. aš pamačiau, kad lovos kojos buvo skilusios išilgai. jas tereikėjo surišti, panašiai kaip sulaužytą žmogaus koją. surišu. tada apsirengiau ir nusileidau žemyn. namo savininkė manęs jau laukė.

- aš mačiau tą moterį išeinant. ji buvo moteris iš gatvės, misteri Bukowski. turiu pagrindo manyti, kad ji lankėsi jūsų kambaryje. visus kitus nuomininkus aš puikiai pažįstu.

- motin, - tariau, - retas vyras be jų apsieina.

ir leidausi į gatves. užsukau į barą. gėrimai lindo puikiai, bet man rūpėjo lova. gana kvaila, pagalvojau, žmogui, kuris ketina nusižudyti, rūpintis lova, bet taip jau išėjo. taigi įkaliau dar porą ir grįžau atgal. namo savininkė manęs jau laukė.

- misteri Bukowski, manęs ta virve neapgausit! jūs sulaužėt lovą! jergutėliau, neblogai jūs turėjot pasilinksminti praeitą naktį, kad sulaužytumėt visas KETURIAS lovos kojas!

- aš atsiprašau, - tariau, - aš negaliu užmokėti už lovą. neseniai praradau indų nurinkėjo darbą, o Harpers ir Atlantic Monthly grąžino visus mano apsakymus.

- ką gi, mes turime jums naują lovą.

- naują lovą?

- taip, Lila kaip tik dabar ją stato.

Lila buvo tamsiaodė gražuolė kambarinė. aš mačiau ją tik du ar tris kartus, nes dienomis ji dirbo, o aš gėriau baruose.

- ką gi, - pasakiau, - esu pavargęs, geriau lipsiu į viršų.

- taip, aš manau, kad esat pavargęs.

mes užlipome laiptais kartu. praėjome audeklą su devizu: TE DIEVAS LAIMINA ŠIUOS NAMUS.

- Lila! - sušuko savininkė, mums priėjus mano kambarį.

- taip?

- kaip sekasi su lova?

- vaje, šitas prakeiktas daiktas baigia mane užkamuoti! niekaip neįdedu paskutinės kojos! netinka, nors tu sprok!

mes stovėjome priešais mano duris.

- klausykite, ponios, - tariau, - prašau man atleisti, bet aš noriu į tualetą...

nuėjau į tualetą ir lėtai, bet užtikrintai išstūmiau alaus vyno degtinės viskio šūdą. dieve, kaip jis dvokė! nuleidau jį ir grįžau į kambarį. spėjau išgirsti tik paskutinius girgždesio garsus, savininkės juoką, jų abiejų juoką. o tada įėjau aš. jos nustojo juoktis. nutaisė labai griežtus, sakyčiau, net piktus veidus. mano gražioji juodaodė kambarinė išlėkė iš kambario ir nubėgo laiptais žemyn, ten aš vėl išgirdau ją juokiantis. savininkė stovėjo tarpduryje ir žiūrėjo į mane.

- prašau jūsų, elkitės padoriai, misteri Bu-kowski. čia gyvena tiktai patys geriausi nuomininkai.

ji lėtai uždarė duris. pažvelgiau į lovą. ji buvo plieninė.

nusirengiau ir nuogas palindau po švaria savo naujos lovos patalyne; Filadelfijoje, lauke plytint vidurdienio dangui, aš užsitraukiau švarų baltą apklotą iki pat smakro ir užmigau, vienišas, ramus, maloningas, palytėtas stebuklo. viskas buvo nuostabu.

Iš amerikiečių anglų kalbos vertė Burius Marokas

Versta iš Charles Bukowski. Notes of the Dirty old Man. New York, 1969

Išleido Shemitten Press (Leipzig underground), 2003

Visos teisės išsaugotos