CHARLES BUKOWSKI

[...]

Filadelfijoje buvau juodadarbiu ir priiminėjau užsakymus sumuštiniams, nieko nepadarysi. Džimas, rytinis baro padavėjas, įleisdavo mane apie pusę šešių, ir kol jis valydavo grindis, aš galėdavau gerti nemokamai iki septynių, kol imdavo rinktis minia. aš uždarydavau barą antrą nakties, taigi, ne itin daug miegodavau. tačiau tais laikais nieko ypatingo ir neveikiau - miegojau, valgiau ir panašiai. baras buvo toks apšepęs, senas, dvokiantis šlapimu ir mirtimi, kad jei į jį užsukdavo kekšė nusikabinti kliento, mes jausdavomės pagerbti. kaip mokėdavau nuomą už savo kambarį ir apie ką tada galvodavau, nelabai atsimenu. tuo metu mano apsakymas pasirodė rinkinyje PORTFOLIO III, greta Henrio Milerio, Lorkos, Sartro ir daugelio kitų. PORTFOLIO kainavo 10 dolerių. didžiulis daiktas, kupinas nesusegtų puslapių, kiekvienas iš autorių išspausdintas skirtingu šriftu ant brangaus spalvoto popieriaus ir pilnas iliustracijų, sprogstančių nuo išradingumo. Kares Krosbi, leidėja, parašė man laišką: “vienas neįprasčiausių ir nuostabiausių apsakymų. KAS jūs?” aš atsakiau jai: “miela misis Krosbi, aš nežinau, kas aš. nuoširdžiai Jūsų, Čarlzas Bukovskis”. būtent tada aš mečiau rašyti dešimčiai metų. bet iš pradžių buvo naktis, lietus, PORTFOLIO, labai stiprus vėjas, puslapiai, skriejantys žemyn gatve, žmonės, bandantys juos sugauti, aš visas girtas stovintis ir žiūrintis; milžinas langų plovėjas, kuris visąlaik pusryčiams suvalgydavo šešis kiaušinius, prispaudė vieną puslapį savo didžiule koja: - ei! čionai! aš pagavau vieną! - eina viskas po velnių, paleisk jį, tegul visi puslapiai eina po velnių! - sakiau jiems, ir mes visi suėjome į vidų. aš laimėjau kažkokias lažybas. to man užteko.

apie vienuoliktą valandą ryto Džimas sakydavo man, tau jau gana, esi prisitvojęs, eik pasivaikščiok. aš apeidavau barą ir atsiguldavau vidury skersgatvio. mėgau taip daryti, nes skersgatviu važinėdavo sunkvežimiai ir kiekvienas jų galėjo būti manasis. tačiau sėkmė atsukdavo man nugarą. kiekvieną dieną maži negriukai badydavo lazdomis man šonus, o jų mamytės šaukdavo:

- nustokit, baikit, palikit tą žmogų ramybėj!

po kurio laiko aš atsikeldavau, grįždavau į barą ir gerdavau toliau. skersgatvio kalkės būdavo didžiausia bėda. kas nors nuolat jas nuo manęs valydavo ir padarydavo iš to problemą.

vieną dieną aš sėdėjau savo bare ir paklausiau kažko:

- kodėl niekas nesilanko tame bare, kitapus gatvės?

ir man atsakė:

- ten gangsterių baras. įeisi ir tave nudės.

baigiau gerti savo gėrimą, atsistojau ir nuėjau ten.

tame bare buvo daug švariau. daugybė sėdinčių niūrių jaunų vyrukų. man įėjus visi nutilo.

- škotiško su vandeniu, - pasakiau barmenui.

jis apsimetė, kad neišgirdo.

aš pagarsinau:

- barmene, aš sakiau škotiško su vandeniu!

jis ilgai ilgai delsė, tada apsisuko, priėjo su buteliu ir įpylė. aš ištuštinau.

- na, o dabar dar vieną.

pastebėjau jauną moterį, sėdinčią netoliese. ji atrodė vieniša. ji buvo graži, graži ir vieniša. aš turėjau šiek tiek pinigų. pasiėmiau savo gėrimą, priėjau prie jos ir atsisėdau.

- kokią plokštelę norėtum išgirsti? - paklausiau.

- ką tik nori. kas tau patinka.

įjungiau muzikinę dėžę. aš nežinojau, kas aš toks, bet muzikinę dėžę įjungti mokėjau. ji buvo graži. kodėl būdama tokia graži, ji sėdi vieniša?

- barmene! barmene! dar du gėrimus! vieną man ir vieną ledi!

ore užuodžiau mirtį. nežinau, ar ji taip jau maloniai kvepėjo.

- na kaip sekasi, saldainiuk! pasakyk!

mes gėrėme jau beveik pusvalandį, kai vienas iš tų didelių vyrukų, sėdinčių baro gale, atsistojo ir lėtai priėjo prie manęs. sustojo už nugaros, pasilenkė. ji kaip tik buvo išėjusi į tualetą.

- klausyk, bičiuli, aš tau kai ką pasakysiu.

- prašom, įdėmiai klausau.

- tai boso mergina. tik prasidėk su ja ir būsi lavonas.

taip ir pasakė: “būsi lavonas”. kaip kine. jis grįžo atgal ir atsisėdo. ji grįžo iš tualeto ir prisėdo prie manęs.

aš keičiau plokšteles ir mes kalbėjomės toliau. tada man prireikė į tualetą. nuėjau ten, kur buvo parašyta VYRAI ir pastebėjau laiptus žemyn. vyrų tualetas čia buvo rūsyje. labai keista. nulipau keletą pakopų žemyn ir pastebėjau, kad man iš paskos seka du stambūs vyrukai, anksčiau sėdėję baro gale. aš ne tiek bijojau, kiek man buvo keista. neliko nieko kita, tik lipti laiptais žemyn. nuėjau prie pisuaro, atsisegiojau ir ėmiau šlapintis. buvau šiek tiek girtas, bet pastebėjau šmėstelint beisbolo lazdą. linktelėjau galvą ir užuot gavęs į ausį, gavau tiesiai į pakaušį. iš akių pasipylė kibirkštys ir ratilai, bet nieko ypatingo neatsitiko. nusišlapinau, nukračiau, užsisagsčiau. atsigręžiau. jie stovėjo ir laukė, kol aš nukrisiu.

- prašau man atleisti, - pasakiau, praėjau tarp jų, užlipau laiptais ir atsisėdau. deja, rankų taip ir nenusiploviau.

- barmene, - tarstelėjau, - dar porą.

man bėgo kraujas. išsitraukiau nosinę ir prispaudžiau prie pakaušio. du dideli vyrukai išėjo iš tualeto ir taip pat atsisėdo.

- barmene, - linktelėjau į jų pusę, - dar du tiems džentelmenams.

vėl muzikinė dėžė, vėl kalbos. mergina nuo manęs nesitraukė. iš to, ką ji kalbėjo, daug ko nesupratau. ir vėl man prireikė nusišlapinti. atsistojau ir nuėjau į VYRŲ tualetą. man einant pro šalį, vienas didelių vyrukų tarė kitam:

- to šunsnukio neužmuši. jis psichas.

daugiau jie žemyn nebesileido, ir kai aš užlipau į viršų, prie merginos nebesisėdau. įrodžiau kažką sau pačiam, ir manęs ji daugiau nebedomino. pragėriau ten iki paryčių, ir kai baras užsidarė, mes visi išėjom į lauką, kalbėjom, juokėmės, dainavom. prieš tai aš kokį porą valandų gėriau su juodaplaukiu vyruku. jis priėjo prie manęs:

- klausyk, dėkis prie gaujos. tu esi kietas. mums tokių reikia.

- ačiū, draugeli. aš vertinu tavo pasiūlymą, bet negaliu. bet vis tiek ačiū.

jie nuėjo. ak, tas senas geras dramatizmas.

už keleto kvartalų susistabdžiau policijos mašiną ir pasakiau jiems, kad mane apiplėšė ir sumušė pora jūreivių. jie nuvežė mane į traumatologinį, aš sėdėjau po ryškia elektros šviesa, prie manęs triūsė daktaras ir seselė.

- o dabar skaudės, - perspėjo daktaras.

ir pradėjo siūti. nieko nejaučiau. jaučiausi taip, lyg valdyčiau tiek save, tiek visą pasaulį. jie kaip tik bintavo man galvą, kai ištiesiau ranką ir grybštelėjau seselei už kojos. spustelėjau jos kelią. man jis pasirodė visai neblogas.

- ei! kas po velnių tau užėjo?

- nieko. aš taip juokauju, - pasakiau daktarui.

- ar mums jį supakuoti? - paklausė vienas iš mentų.

- ne, nuvežkit namo. Jam buvo sunki naktis.

mentai mane pavežė. nuostabiai paslaugūs. jei būčiau Los Andžele, būčiau jau seniai atsidūręs blaivykloj. grįžęs į savo kambarį išgėriau butelį vyno ir užmigau.

pusę šešių į tą apšepusį barą taip ir nenuėjau. kartais man taip atsitikdavo. prasivoliodavau lovoj visą dieną. apie antrą išgirdau už lango besišnekant dvi moteris.

- nežinau, ką daryti su tuo nauju nuomininku. kartais jis sėdi kambaryje visą dieną, užsitraukęs užuolaidas ir klausosi radijo. daugiau nieko neveikia.

- aš jį mačiau, - tarė kita, - beveik visąlaik girtas, šlykštus tipas.

- manau, kad teks paprašyti jo išsikraustyti, - tarė pirmoji.

o, šūdas, pagalvojau, šūdas, šūdas, šūdas, šūdas.

išjungiau Stravinskį, apsirengiau ir nuėjau į barą.

- o štai ir jis!!!!

- mes galvojom, kad tave nudėjo!

- ar buvai tam mafijos bare?

- jo.

- papasakok.

- iš pradžių reikia išgerti.

- žinoma, žinoma.

gavau škotiško su vandeniu. prisėdau ant kėdutės. purvini saulės spinduliai iš Feirmaunto ir 16 gatvės sankryžos, stengėsi prasiskverbti vidun. mano diena prasidėjo.

- gandai, - pradėjau aš, - kad į tą barą geriau nosies nekišti, yra labai pagrįsti...

ir tada aš papasakojau jiems viską, apie ką jūs jau žinot.

o istorijos padariniai buvo tokie: porą mėnesių aš negalėjau iššukuoti plaukų, kartą ar du prisigėriau mafijos bare, kur su manimi itin maloniai elgėsi ir palikau Filadelfiją, ieškodamas naujų bėdų ant savo galvos. bėdų radau pakankamai, bet viso kito, ko ieškojau - ne. galbūt rasime tai tik pakratę kojas. o galbūt ne. jūs turit savo filosofijos knygas, savo kunigą, savo asmeninį mokslininką, tad nėr čia ko manęs klausinėti. ir neikite į barus su tualetu rūsyje.

Iš amerikiečių anglų kalbos vertė Burius Marokas

Versta iš Charles Bukowski. Notes of the Dirty old Man. New York, 1969

Išleido Shemitten Press (Leipzig underground), 2003

© Burius Marokas, 2003

© Black Sparrow Press, 1995

Visos teisės išsaugotos