|
CHARLES
BUKOWSKI [...]
geriausias
šiuolaikinės dujinės džiovyklės privalumas - joje patogu
džiovinti drabužius; ką tik Didysis Karalius penkiskart įspyrė
man į subinę - viens du trys keturi penki, ir štai aš Atlantoje,
jaučiausi dar blogiau nei Niujorke, labiau varganas, pamišęs,
liguistas, sulysęs; turintis ne daugiau šansų nei 53 metų
kekšė ar vargšas voras per miško gaisrą; tačiau tiek to,
ėjau gatve, buvo naktis ir šalta, Dievui aš nerūpėjau, moterims
nerūpėjau, nerūpėjau net išsiblaškiusiam redaktoriui. vorams aš taip pat nerūpėjau, vorai negali
dainuoti, vorai nežino mano vardo, jį žinojo tik šaltis ir gatvės,
lediniu liežuviu laižančios mano tuščią pilvą, cha,
gatvės žinojo daug ką, o aš slinkau jomis vilkinas tik
plonyčiais baltais marškiniais. šąlo ir aš
pabeldžiau į duris, buvo jau po devynių vakaro, maždaug du
tūkstančiai metų po to, kai Kristus pasidavė, durys
atsidarė, tarpduryje stovėjo beveidis žmogus. aš tariau jam: - man reikia
kambario, jūs pakabinote skelbimą IŠNUOMOJAMI KAMBARIAI. o jis
atsakė: - tu
manęs nesupranti. aš nenoriu, kad man kas nors
trukdytų. - man
reikia tik kambario, - pakartojau. - lauke labai
šalta. aš jums užmokėsiu. už
visą savaitę gal ir neturėsiu, tačiau man reikia
pasislėpti nuo šalčio. baisiausia - ne
mirti, baisiausia - paklysti. - eik
šikt, - atsakė jis. durys užsidarė. ėjau gatvėmis,
nežinodamas net jų vardo. nežinodamas kur eiti.
liūdniausia tai, kad pasaulyje kažkas ne taip. aš negalėjau įvardinti kas. žinojimas
spaudė mano smegenis lyg biblija. kokia
šūdina nesąmonė. pati tinkamiausia
vieta depresijai. jokio žemėlapio. jokių žmonių. nė
garso, tik baltieji anglosaksai protestantai už sienų. akmenys. sienos. vėjas. mano pimpalas ir
kiaušai kabaluojantys lyg negyvi. galėjau
rėkauti ką tik noriu, niekas neišgirstų, visiem nusišikt. galų gale kodėl jiems turėtų
rūpėti. aš neprašau meilės. vis tiek šioje situacijoje buvo kažkas labai keisto. knygose apie tai nerašė. tėvai
apie tai nepasakojo. tai žinojo tik vorai. eina jie šikt. pirmąkart gyvenime
pastebėjau, kad bet kokia, bet kam priklausanti nuosavybė
turėjo užraktą. viskas užrakinta. staiga pamačiau
bažnyčią. man jos niekada labai nepatiko,
ypač kai viduj pilna žmonių. tačiau
po devynių vakaro jų neturėtų būti. užkopiau laiptais. ei, ei, moterie,
žiūrėk, kas iš tavo vyro beliko. galėsiu
trupučiuką pasėdėti viduj, atgauti smarvę, pabandyt
susitart su Dievu, galbūt suteikti jam dar vieną progą. patraukiau duris. supistos durys buvo
užrakintos. nulipau laiptais žemyn. vaikščiojau gatvėmis, be
jokios priežasties pasukdamas už dar vieno kampo, svarbiausia -
vaikščioti. štai ir ji. priešais
mane. perėjau nedidelį
tiltelį ir pastebėjau kitą skelbi-mą: IŠNUOMOJAMAS
KAMBARYS. priėjau prie namo. pabeldžiau.
žinoma, kad pabeldžiau. o
ką, jūsų many-mu turėjau daryti? šokti
čečiotką, šviesdamas savo baltais marškiniais ir krutindamas
sušalusią subinę? taip, durys
atsidarė. senė. buvo
per šalta, kad pastebėčiau turi ji veidą, ar ne. įtariu,
kad ne. pabandžiau apskaičiuot tikimybę. sumautas
matematikas nušalusia šikna. patryniau lūpas ir prabilau: - matau,
nuomojat kambarius. - aha.
ir kas iš to? - turiu
pagrindo manyti, kad man gali prireikti kambario. - tai kainuos dolerį ir dvidešimt penkis
centus. - už naktį? - už savaitę. - už savaitę? - jo. - jėzau. ištraukiau dolerį su ketvirčiu. man liko
du ar trys doleriai. pažvelgiau į vidų. jėzau. viduj liepsnojo
didžiulė ugnis. penkių pėdų pločio, trijų
aukščio. degė ne namas, ne, ugnis liepsnojo ten, kur jai ir priklauso.
stebuklingas židinys. atgauni jėgas vien spoksodamas į tokią
ugnį. gali priaugti porą svarų ne valgydamas, o tik
žiūrėdamas į ją. prie jos sėdėjo senis.
mačiau, kaip jis maudosi raudonuose liepsnos atšvaituose. motin
švenčiausioji. senis nukarusiu žandikauliu. atrodė, kad jis
nesupranta, kur esąs. jis visas kretėjo. niekaip negalėjo
nustoti. vargšas senas kelmas. aš žengiau į vidų. - eik šikt, nusikeikė senė. - kas yra? aš sumokėjau nuomą. už
visą SAVAITĘ. - būtent. tavo kambarys lauke. sek paskui. senė užvėrė kambario su vargšu senu
kelmu duris ir aš takeliu nusekiau jai iš paskos. takeliu,
norėtumėt. visas kiemas buvo vien purvas. kietas šaltas purvas. aš
anksčiau nepastebėjau, bet kieme stovėjo lūšna iš
faneros. mano pastabumas visada buvo šūdo
vertas. ji pastūmė ant vieno vyrio kabančias lūšnos
dureles. - nėr spynos. bet čia tau vis tiek nieks
netrukdys. - manau, jūs teisi. ji išėjo. aš buvau teisus. aš mačiau jos
veidą, ji jo neturėjo. mėsa vos besilaikanti ant kaulų,
susi-raukšlėjusi lyg viščiuko užpakalis. šviesos nebuvo. tik nuo lubų kabojo laidas.
grindys purvinos. tačiau ant jų lyg kilimėlis buvo patiestas
laikraštis, stovėjo lova, be paklodės, plona antklodė. viena.
plonytė. staiga radau žibalinę lempą. puiku! nuostabu!
nepakartojama!!! aš turėjau degtuką ir ją užkūriau.
PASIRODĖ LIEPSNELĖ!! tai buvo graži ugnis, joje slypėjo siela,
saulės nuauksintos kalnų viršūnės, karšti
besišypsančių žuvų upeliai, šiltos kojinės,
kvepiančios kepta duona... ...atidariau fanerines duris ir išėjau į
Dievo žvaigždelėmis nusėtą naktį. savo gražiomis rankomis
pabeldžiau į duris. o taip. durys atsidarė. tarpdury stovėjo
senė. o kas daugiau? Mikis Runis? aš slapčiomis žvilgtelėjau
į vargšą seną kelmą, kretantį prie didingos ugnies.
prakeiktas silpnaprotis. - kas yr? - paklausė viščiuko užpakalis. - na, aš nenorėčiau jums trukdyti, bet ar
žinote tokią mažą žibalinę lempą? - nu. - tai va, ji užgeso. - nejaugi? - būtent. aš pagalvojau, ar
nepaskolintumėt man truputį žibalo? - tu išprotėjai, vaiki, tas mėšlas PINIGUS
kainuoja! ji netrenkė durimis. buvo senoviškai
išauklėta. ji užvėrė jas su beprasmišku sentimentaliu
švelnumu. amžių išlavinta. puikūs protėviai. visi
viščiukų užpakalių veidais. viščiukų užpakalių
veidai paveldės šią žemę. aš grįžau į savo kambarį
(kambarį?) ir atsisėdau ant lovos. staiga pasijutau pakliuvęs
į keblią padėtį: nors jau ilgą laiką nebuvau
nieko valgęs, nei iš šio, nei iš to užsinorėjau šikti. vėl
reikėjo atsistoti, išeiti į viešpaties sukurtą pasaulį ir
pasibelsti į tas duris. jas atidarė tikrai ne Mikis Runis. - nu. - atsiprašau, kad vėl jums sutrukdžiau, bet
mano kambaryje nėra tualeto. ar jis yra kur nors netoliese? - ten! - parodė ji. - kur?? - TENAI!! ir klausyk... - taip? - eik po velnių, nelandžiok čia daugiau, vaiki. ateini
čia, baladojiesi kaip pamišėlis. tu mums ŠALTĄ ORĄ vidun
leidi! - atsiprašau. šįkart ji trenkė durimis. aplink ausis ir tarpukojy pajutau
šiltą vėjelį. nors sekundę. buvo malonu. tada pasukau
į šikinyką panašaus statinio link. skylė buvo be dangčio. pažvelgiau į jį. mylių mylios pragarmės. ir jis
dvokė kaip joks tualetas žemėje, būkit tikri. mėnesienoje
įžvelgiau savo tinkle tūnantį vorą. riebų,
juodą vorą. labai klastingą. tinklas buvo suregztas
pačiame skylės viduryje. noras šikti staiga praėjo. grįžau į kambarį. atsisėdau ant lovos ir prikišau
rankas kuo arčiau pliko elektros laido. galėjau dar arčiau.
sėdėjau pusiau pakvaišęs, pilnas sudžiūvusio šūdo,
prikišęs rankas prie laido. tada atsistojau ir išėjau. nuėjau
gal kvartalą ir sustojau po apšalusiu medžiu. po dideliu apšalusiu
medžiu. visas pilnas sudžiūvusio šūdo. stovėjau netoliese
bakalėjos krautuvės. šalia jos stora moteris kalbėjosi su
bakalėjininku. jie stovėjo apšviesti geltonos šviesos ir
kalbėjosi. o viduje tiek MAISTO. jiems nusispjaut ant menų,
novelių, Platono, net kapitono Kido. jiems rūpėjo tik Mikis
Runis. jie buvo seniai mirę, bet tam tikra prasme turėjo daugiau
sveiko proto nei aš. sveiko instinkto, lyg vabalai ar laukiniai šunes. aš
nebuvau toksai mėšlas. aš neturėjau. grįžau į savo kambarį. ryte ant laikraščių
skiaučių parašiau ilgą laišką savo tėvui. nusipirkau
voką ir pašto ženklų ir išsiunčiau. parašiau jam, kad badauju
ir man reikia pinigų autobusui iki Los Andželo, kad visi apsakymai gali
eiti po velnių. pažiūrėk į De Masą, rašiau aš,
pasigavo sifilį ir išprotėjo irkluodamas valtį. atsiųsk
pinigų. net neatsimenu, ar laukdamas atsakymo buvau nors kartą
nuėjęs nusišikti. atsakymo sulaukiau. atplėšiau voką.
pakračiau puslapius. ten buvo dešimt ar dvylika pilnai prirašytų
puslapių, bet jokių pinigų. pirmi žodžiai buvo: AREŠTAS
NUIMTAS. ... tu vis dar man skolingas DEŠIMT DOLERIŲ, kurių taip ir
NEGRĄŽINAI! aš sunkiai dirbu, kad juos gaučiau. aš negaliu sau
leisti tave remti, kol tu rašai savo kvailus apsakymus. jei NORS KADA
būtum pardavęs nors
vieną savo apsakymą, ar bent būtum PASIMOKĘS, kaip juos
rašyti, viskas būtų kitaip, bet dabar aš skaitau tavo apsakymus ir
jie man ŠLYKŠTŪS. žmonės nenori skaityti ŠLYKŠČIŲ
dalykų. tau reiktų rašyti kaip Markui Tvenui. jis buvo nuostabus
žmogus. jis galėdavo prajuokinti žmones. o visose tavo istorijose
žmonės arba nusižudo, arba išprotėja, arba nužudo ką nors
patys. gyvenimas nėra toks, kokį tu įsivaizduoji. susirask
gerą darbą, pasistenk KUO NORS tapti... laiškas tęsėsi ir tęsėsi. nesugebėjau jo viso
perskaityti. man reikėjo tik pinigų. vėl pakračiau
puslapius. jaučiausi per daug prastai, kad pajusčiau šaltį.
tą pačią dieną bastydamasis pastebėjau skelbimą
- reikalinga pagalba. žinoma, jiems reikėjo žmogaus geležinkelio
darbininkų brigadai, kažkur į vakarus nuo Sakramento. aš sutikau.
man iš karto kilo su jais problemų. vyrukai nelabai mane mėgo,
traukinys buvo šimtametė iškasena. kol aš bandžiau užmigti, vienas iš
vyrukų palindo po mano suolu ir pūtė į veidą dulkes,
o kiti kikeno. ŠŪDŽIAI! ką gi, vis geriau negu Atlantoje. galų
gale aš supykau ir pašokau. gulėjęs po suolu taip pat pašoko,
išėjo į priekį ir atsistojo priešais brigadą. - šitas bičas psichas, - pasakė. - jei jis ateis čia,
jūs vaikinai man padėsit. ten aš nėjau. Markui Tvenui iš visos istorijos galbūt ir
pavyktų suregzti keletą juokelių, jis turbūt
sėdėtų su tais padugnėmis, gertų iš vieno butelio ir
dainuotų dainas. tikras vyras. Semas Klemas. aš toks nebuvau,
tačiau išsikrapščiau iš Atlantos, turėjau gražias rankas ir
tikslą. o traukinys važiavo tolyn. Iš amerikiečių anglų kalbos vertė Burius Marokas Versta iš Charles Bukowski. Notes of the Dirty old
Man. New York, 1969 Išleido Shemitten
Press (Leipzig underground), 2003 © Burius Marokas, 2003 © Black Sparrow Press, 1995 Visos teisės išsaugotos |
