|
KARL WEISSNER DIRTY
OLD MAN iš LOS ANGELES
Vyriškio, su kuriuo 1968 metų
rugpjūčio 8 dieną tikėjausi susitikti Los Andželo oro
uosto knaipėje, niekur nesimatė. Barmenui nepalikta jokia
žinutė, prie avialinijų bendrovės langelio irgi nieko, o
informacija lygiai taip pat niekuo negalėjo padėti. Susiradau
telefono kabiną ir surinkau jo numerį. “Šis numeris atjungtas”. Mane pamažu
apėmė negeras jausmas. Vyriškis buvo alkoholikas, garsėjo kaip
nutrūktgalvis vairuotojas, buvo linkęs išsišokti, porąsyk
bandė nusižudyti, o be to, ir nebe visai jaunuolis. Tad buvo
daugybė variantų… Vyriškis
nestokojo ir kitų trūkumų - buvo vienišius ir vargu ar
turėjo kokių draugų mieste. Prisiminiau, kad kartą jis
man buvo rašęs apie vieną tipą iš Marina del Rėjos, kur
jis karts nuo karto išnirdavo, kad išmauktų pas jį savo tekilos.
Paskambinau tam tipui - namie niekas neatsiliepė. Tada dar liko “Open
City”, undergroundo laikraštis, kuriam jis rašė savo savaitines skiltis.
Paskambinau į laikraščio redakciją: ten jau dvi savaites apie
jį nieko negirdėję. Aš
svarsčiau. Vyriškis gyveno ganėtinai toli nuo čia, Šiaurinio
Holivudo dalyje. Taksi dėl atstumo atkrito. Trenktis autobusu
būtų košmaras mažiausiai dviem valandom, o kur dar trys ar keturi
persėdimai… Važiuoti dvi valandas skersai Los Andželo, nežinodamas, ar
galiausiai ką nors ten ras, ryžtųsi ne kiekvienas. Aš vis
dėlto tai padariau. Ketvirtasis
autobusas važiavo Vilšyro bulvaru žemyn. Po trijų ketvirčių
valandos jis vis dar tebevažiavo Vilšyro bulvaru žemyn. Vilšyro bulvare
anksčiau ar vėliau neišvengiamai pasieki tokį tašką, kai
paklausi, ar dar apskritai esi tame pačiame mieste. O ypač
dvokiančią karštą rugpjūčio dieną, kai viršum
miesto ima mirguliuoti gelsvas smogas, deguonies atsargos autobuse išsenka ir
ima rodytis, lyg būtum įgrūstas į geležinį
plautį begaliniame ligoninės koridoriuje… Kažkurioj
vietoj akis užkliuvo už namo numerio. 10 223. Kai skaičiai pasiekė
11 000, aš išlipau ir pasiteiravau Delongpre aveniu. Delongpre
aveniu atrodė kaip apleista statybvietė: sueižėjęs
betonas, iš dešinės ir kairės dvi eilės identiškų
plokščių namų nusilupinėjusiais dažais, tarp jų
išdegusi veja, sudžiūvusios dulkėtos gyvatvorės, kelią
užstojantys šiukšlynai, tai vienur, tai kitur riogsančios
automobilių liekanos. Griuvena
priešais 5124 numerį buvo 57-ųjų plimutas su šviežiu alyvos
klanu po varikliu. Greta stovėjo šiukšliadėžė, iki kraštų
priversta tuščių alaus skardinių. Pataikiau. Priešais duris
gulėjo kartoninis skydas: KARLAI: BELSTI
NĖRA PRASMĖS. AŠ TIKRIAUSIAI ATSIJUNGĘS. EIK TIESIAI PRO
DURIS. BUK Pamėginau duris. Jos buvo
privertos. Kas Los Andžele palieka savo duris atviras, turėtų
būti arba labai pavargęs nuo gyvenimo, arba net ir girtuokliaudamas
pasikliauti savo puikiais refleksais. Įėjau vidun. Durys
girgžtelėjo. Sustojau ir apsi-dairiau. Žaliuzės buvo
praplėštos, trenkė cigarečių nuorūkomis, gaižiomis
puskojinėmis ir senomis alaus dėmėmis ant kilimo. Išdraskyta
kušetė, iš kurios virto Javos medvilnės kamšalai. Viename kampe
automobilių padangų rietuvė. Lentynos pilnos knygų,
dėžės knygų, laikraščių ir žurnalų. Nuotraukos
ir laikraščių iškarpos ant sienų; pranešimai apie
susišaudymus, apiplėšimus, seksualines žmogžudystes; milžiniškas rulonas
vynio-jamojo popieriaus primargintas sudėtingų
skaičiavimų ir diagramų - mistiška žirgų lenktynių
sistema, pagrįsta visais arklių bėgimais Santa Anoje, Santa
Anitoje, Del Mare ir Holivudo parke per pastaruosius trejus metus. Priešais langą
į gatvę stovi didelis darbo stalas su sunkiasvoriu senu remingtonu ir stora
šūsnim popieriaus rašomajai mašinėlei. - Amigo, pamaniau, kad tu
prisikišęs mėšlo į ausis, - man už nugaros pasigirdo niurzgus
balsas, kurį sykį jau buvau girdėjęs garso juostelėje.
Atsisukau į pauzę. Tai buvo jis. Nerangus, maždaug 110
kg, gremėz-diškas, nusklembtais pečiais, išžergtomis kojomis,
plačiomis sudribusiomis kelnėmis, prakaituotais languotais viršuje
prasegtais marškiniais. Ir tada aš pirmąsyk išvydau tą gerokai padėvėtą
veidą, live, visiškai greta. Shit, pagalvojau aš, prieš
jį netgi Eddie Constantine būtų šūdo vietoj. - Kaip tokio
amžiaus, tu dar atrodai visai gerai, - tariau aš. - Mhm. Niekam
nesu skolingas. Čia tau alus. Skardinė,
kurią jis įgrūdo man į ranką, buvo šalta kaip ledas
- mano pirštai prie jos taip ir prilipo. - Jei
nebūčiau nujautęs, kad čia esi tu, rankose laikyčiau
ką kita, - tarė jis ir vyptelėjo. - Gaila, kad negalėjau
pasitikti oro uoste. Aną naktį šen bei ten prisisrėbiau. Tik prisimenu, kad prieš
pat vidurnaktį nutūpiau KPFK studijoj. Tupiu ten, priešais
snukį mikrofonas, butelis meksikietiško fuzelio rankoje, ir tauškiu
nesąmones, kol nusiverčiau nuo kėdės. Rodos, jiems
patiko. Karts nuo karto vis pašerdavo mane kažkokiom raudonom piliulėm. Pakaitom
su alkoholiu, šlykšti kombinacija. Nesiūlyčiau tau. Na taip, kažkam
prisireikė mane iš čia išsikviesti. Tik prieš pusvalandį
grįžau atgal ir pirmąsyk privėmiau po lova. Et! Forget it… Taigi, tai buvo
jis. Charles Bukowski. Vokiečių lenkų imigrantų
sūnus, gimęs 1920 metais Andernache prie Reino, dvejų
metų atsidūręs Amerikoje, išaugęs didmiesčių
skurdžių kvartaluose Rytinėje pakrantėje, pirmieji lygtiniai
teistumai už dalyvavimą paauglių gaujose Filadelfijoje, paskui
žurnalistikos studijos Los Andžele (nebaigtos), bandant išsisukti nuo karo
prievolės (prieš Amerikai įsitraukiant į II pasaulinį
karą) laikinai uždarytas į beprotnamį, paskui begalinė
virtinė atsitiktinių darbų: lavonų plovėjas morge,
degalinės darbininkas, reklamos tekstų autorius prabangiuose
Naujojo Orleano vieš-namiuose, baldų krovikas, naktinis portjė,
skerdiko padėjėjas, sporto reporteris, šiukšliavežys, doko
darbininkas, suteneris, vaisių skynėjas, geležinkelio iešmininkas
ir galiausiai - paskutiniuosius vienuolika metų (“absoliutus mano
rekordas”) - laiškų rūšiuotojas viename pašto skyrių
žemutiniame Los Andžele. (“Pamišėliškas darbas… tarnyba pamainomis…
pagal stabdomą laikrodį… Jei kas dešimčiai minučių
susimano nueiti į šikinyką, visas kromelis išsyk sustoja… ir
kas keturios savaitės jie nuolatos sugalvoja vis naują
rūšiavimo schemą, kurią turi išmokti atmintinai… kai aš ten
pradėjau, tai reiškė: Bukowski, vėliausiai po dviejų
savaičių tu lūši arba vėl eisi lauk… dabar aš jau
vienuolika metų ten… žinoma, daugiausiai laiko aš esą sirgau… bet,
kad ir kas beatsitiktų, palaipsniui tai įauga į kaulus… ilgai
aš taip netempsiu… nesu tikras, kad vieną dieną nebūsiu
užrištas kokiam pašto maiše…”) Ir visą
laiką be perstojo alkoholis, muštynės baruose, kalėjimai,
kūno sužalojimai, skrandžio opos, ligoninės, operacijos,
nelaimingos istorijos su moterimis, subjaurotas veidas, žuvęs
gyvenimas. Apie tą
gyvenimą ir kalbamės, sėdėdami čia, šitame troškiame
pašvinkusiame kambaryje Delongpre aveniu, aš dar su savo pirmuoju alumi
rankoje, jisai jau su šeštu. Ir apie šį gyvenimą kalbama taip, kaip
jis rašo - kietai, tiesiai, be literatūrinių
šniurkščiojimų: “Kai visą mėnesio atlyginimą per
keturias valandas prakiši lenktynėse ir apie dešimtą vakaro grįžti
atgal į savo sušiktą skylę ir sėdiesi prie rašomosios
mašinėlės, tau turėtų būti klaikiai sunku išspausti
kokį nors dvasingą rožinį šūdą…” Pradėjo jis
vėlai, trisdešimt penkerių, dau-giausiai eilėraščiai. Jie
pasirodydavo įvairiuose little magazines visoje Amerikoje -
undergroundo žurnaluose tokiais pavadinimais kaip “Wild Dog”, “Copkiller”,
“Oppen Skull”, “The Outsider”, “The Wormwood Review”, “Notes from
Underground”, “Fuck You” - paskui ir Europoje, Pietų Amerikoj, Indijoj… Po darbo pašte,
barų ir hipodromų didžiojo Los Andželo apylinkėse jam likdavo
dvi ar trys valandos per dieną prie rašomosios mašinėlės, bet
tom dviem ar trim valandom jis pasinerdavo visas. Jo produktyvumas
nenormalus, kai kur varoma pro šalį, daug kas pataiko į tašką,
ir viena jam yra lygiai tiek pat svarbu kaip ir antra: “Per tuos metus,
kai plėšiausi skerdyklose ir degalinėse, prie konvejerių ir
metro tuneliuose, mano žodynas susitraukė iki menkiausio likučio,
tačiau ir su šiuo likučiu bandau išstuksenti, ką dar turiu
savy. Antraip man beliktų tik dar viena savižudybė kokioj
utėlėtoj skylėj ar sudegusiam plimute Lorelo kanjono dugne,
arba jūroj, arba ant geležinkelio bėgių…” Mintys apie
jaukius vojažus po prestižinius leidėjų fojė, apie
pripažintų poetų klikas universitetuose - iki prestižinių
premijų ir gerai apmokamų skaitymų Guggenheimo muziejuje -
nieko panašaus jam niekada net nešaudavo į galvą (“Aš nesu lyriškas
pašnekovas ir nesiruošiu kada nors pretenduoti į auksines kultūros
išvietes…”). Priešingai - jis nepraleisdavo nė menkiau-sios
progos su jais susirieti. Priešų stoka jis niekada negalėjo
skųstis. Tačiau ir sąjungininkų niekad netrūko.
Daugmaž dvi dešimtys didesnių ar mažesnių eilėraščių
tomelių, kuriuos jis lig šiol išleido, visi jie pasirodė
nedidelėse literatūrinėse undergroundo leidyklėlėse.
Pirmoji knyga, iš kurios jis šiek tiek užsidirbo, buvo trumpų
novelių rinkinys, kurį išleido porno leidėjas Holivude. 1965 metais
“Outsider” (tuo metu greta “Ewergreen Review” ir “City Lights Journal” vienas
svarbiausių Amerikos literatūros žurnalų) paskyrė jam 20
puslapių publikacijai ir paskelbė jį “Metų autsaideriu”.
Chroniški skystašūdžiai tokie kaip Robert Creeley ir pripažinti
“Niujorko mokyklos” gražuoliai, užvertė dėl to leidėją
tūžmingais protesto laiškais, grasindami toliau nesispausdinsią
viename žurnale su šiuo prasigėrusiu storžieviu. Johnas Webbas (tuo metu
jau gerokai per penkiasdešimtį, ir absoliučiai konvencionalus
tipas) nesutikdamas atšovė šitiems berniukams tuo pačiu tonu ir
dėmesio vertais žodžiais: “Liaukitės myžčioti man į
ausį, bičiuliai. Kaišiokite verčiau tarp kelių”. Bukowskiui,
kuris mokėjo vertinti, kai kalbama klasišku tekstu, tai paliko gerą
įspūdį. ”Kai paskuti-niaisiais metais Webbui darėsi
riesta, prikalbėjau Henry Millerį, kad jis jam pakištų savo
rankraštį. Daiktas dar prieš jam pasirodant buvo išpirktas, visas
tiražas. Nuo tol senis Webbas sveikas gyvas”. Antpuoliai
prieš Bukowskį palengva darė savo, tiražai augo, ”Evergreen Review”
išspausdino jo trumpus apsakymus ir sumokėjo 275 dolerius (tie 275
doleriai buvo išleisti totalizatoriuje per pirmąsias žirgų
lenktynes), ”Bukowskio fenomenas” ėmė dominti esteblišmento
kritikus iš ”Los Angeles Times” ir ”New York Review of Books” - kas jo ir
toliau nekniso, nes jis buvo įsitikinęs, kad gali apsieiti ir be
šitų tipų malonės, fanai laužė duris, kažkas
atsibeldęs iš Kanzaso universiteto baudėsi rašyti apie jį
disertaciją (”Forget it…”). Tačiau ir tų, kurie
norėtų jam gerai užvažiuoti, nesumažėjo: ”Neseniai
Bryanas man rodė parinkęs skaitytojų laiškų. Aš rašau ten
tokią skiltį jo laikraštyje. Neturiu laiko to daikto skaityti, bet
turėtų būti neblogas. Bet kokiu atveju, vienas ten rašo: ”Juk
tas Bukowskis yra apsimelavusi kiaulė. Visą laiką rašo taip,
tarsi rengtųsi tuoj pat nusibaigti. Jis, be kita ko, turi nemenką
banko sąskaitą ir tikriausiai važinėja kadilaku, apmokėtu
grynaisiais. Ko gero, laiko ir mažytį homo, kuris jo nesąmones
švariai perrašo mašinėle ir skalbia jo apatines kelnes…” Cha cha, bullshit!” Jis atsidaro
dar vieną alaus, užsiverčia ir nusišluosto veidą marškiniais. ”Labai
sąmojinga. Matai mano naująjį kadilaką lauke? Ak ne, mano
mažylis žydrasis namo tvarkytojas jau nuvairavo jį žemyn baseino link.
Plauti. Yep. Apatinių kelnių. Ei, tai man kai ką
primena…” Jis dingsta
virtuvėj; aš girdžiu, kaip jis vemia į kriauklę. Tada
grįžta atgal su buteliu tekilos ir paku druskos. ”Jūros
druska. Niekad negerk tekilos su šituo šūdu, kurį jie prekybos
centre parduoda kaip druską. Nesveika. Taigi, mano gyvenime niekas
nepasikeitė. Aš taip manau, apsidairyk. Pfft. Išskyrus tai, kad
pastaruoju metu prie kito seno šlamšto susigriebiau atsakančią
skrandžio opą. Kaip ir anksčiau tebegyvenu Holivudo Skid Row. Ne
pati estetiškiausia vietelė. Tačiau aš su tuo susigyvenau ir
išmokau dirbti, todėl visai netrokštu, kad kas nors keistųsi. Pora
užeigų, kuriose gaunu skolon, pora krautuvių ir nedidelė
lūšna, už kurią dar apsimoku rašydamas. Tai viskas, ką aš lig
šiol turiu, ir tai viskas, ko man reikia darbui. Na taip, ir
kartkartėmis arklių lenktynės, kur viskas juda… ir stora kekšė,
kuri ne per daug šneka ir nudrebia ant stalo padorų kepsnį. Ko man
nereikia, tai tos nupezusios šiknaskylės, kuri nori man prikabinti
šitą šūdo įvaizdį, šitą Humphrey Bogarto
imidžą, ar garbina mane kaip sulaukėjusį Hemingwayjų arba
kaip Los Andželo priemiesčių kloakų dievą, arba ką
aš žinau… Daugelis, skaitančių mano nesąmones, aiškiai nesuka
sau pernelyg galvos dėl to, jog rašau tik tam, kad susivokčiau, ar
aš jau esu pamišęs, ar ne; ar aš artimiausias 24 valandas išgyvensiu - norėsiu
išgyventi - ar ne; ar aš dar sugebu kalbėti rišlų tekstą, ir
tada jį dar ir iškloju popieriuje, užuot tik daręs
literatūrą…” Tuo, man
regis, kai kas pasakyta. Ne apie
”paslaptingą tipą” Bukowskį, kurį kai kurie
apžvalgininkai stengiasi vikriai prisisavinti ditirambais, kurie yra
dešimčia metų pavėluoti, arba, kaip neseniai vienas
parašė, - ”gyvą legendą” (Bukowskis: ”Tas sušiktas etiketas,
kuris vis seka man iš paskos, atrodo kaip mano šikna”),- kiek apie
amerikietį žmogų Charlesą Bukowskį, kuris, be kita ko,
šį bei tą nuveikė tam, kad iš žodžio ”poetas” šiek tiek
pašalintų bjauroką prieskonį, ir kuris pats save (su tam tikru
ironišku perdėjimu) apibūdino kaip ”dirty old man”, kaip
seną šūdo maišą. Šiaip ar taip, bent jau nuo tos dienos, kai
jis Johno Bryano OPEN CITY, Los Andželo undergroundo laikraštyje, parašė
pirmąją savo skiltį ir sugalvojo jai antraštę ”Notes of
Dirty Old Man”. Ir lygiai kaip ir
jo skiltys, lygiai taip ir jo eilėraščiai yra šiek tiek kas kita,
nei tai, kas apskritai įsivaizduojama jais esant. Tai, ką jis rašo,
yra autobiografija su tęsiniais, su kasdienėmis dalinėmis stories
žmogaus, kuris žino, kad jis stovi ant briaunos, kad kiekvienas jo sakinys
gali būti paskutinis, tačiau jo tonas išlieka kietas,
šalta-kraujiškas, koncentruotas; jo stories, kuriose beveik niekas
nevyksta, kurios vieniems atrodo informatyvios ir atpalaiduojančios,
kitiems veikiau atstumiančios (pakankamai daug kas, matyt, taip su jomis
ir pasielgia) - tai kasdienės stories iš gyvenimo vieno miesto,
kurį jis kartą pavadino didžiausiu pasaulyje apgyvendintu
griuvėsių peizažu. Iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas © Antanas A. Jonynas, 2003 © Karl
Weissner, 1970 Visos teisės išsaugotos |
