VARIO BURNOS

Jerome Rothenberg

Eilėraščiai

Yra tik poezija

Amerikiečių poeto Jerome’o Rothenbergo kūrybą trumpai apibūdinčiau kaip atsakymą į Theodoro Adorno klausimą, ar įmanoma poezija po Aušvico. J.Rothenbergas viena eilute nubrėžia savo poezijos kontūrus: “Po Aušvico yra tik poezija”. Poetas siekia išgauti kitą tonaciją, dualistinį sielos/kūno, poezijos/gyvenimo modelį transformuoja į monistinę pasaulio viziją, kur jungtis svarbiau už skirtį, kur vaizduotė įžengia į gyvenimo ir mirties teritorijas. Viena vertus, čia pajunti Senojo Testamento dvelksmą, kita vertus, prieš akis matai rašytoją, kartu su tavimi išgyvenantį XX amžiaus ore tvyrantį literatūros degėsių kvapą.

Poezija išties nebegalima kaip naivus žodžių žaismas, kaip keršto pasauliui ir kalbai protrūkis ar kaip prievartos įrankis. Todėl žodžiai poetui yra tarsi daiktai – “staltiesės”, “batai”, “šūdai”, “mirusieji”; su jais sugyvenama arba ne, jų konfigūracijos gyvenime (ar vaizduotėje) kuria žmogaus ir pasaulio istorijas. Daiktai tokie pat neperregimi kaip ir žodžiai, jų reikšmės – skirtingai nei instrumentinės savybės – skleidžiasi poetiniam žvilgsniui arba jame galutinai užsisklendžia. “Yra tik poezija.” J.Rothenbergo daiktų ir žodžių pasaulis nėra jaukus, nes jaukumas būtų iliuzija. Poetas gyvena tarsi antikvaras, įsitaisęs tarp protėvių paveikslų, daugiaveidžių mirties skulptūrėlių, laikrodžių (rodančių skirtingą laiką!), ir kartu sugeba turėti savo istoriją, savo čia ir dabar, verkti ir juoktis vienu metu.

“Jerome Rothenbergas yra vienas dabartinių amerikiečių poetų, sugrąžinusių JAV poeziją į šiuolaikinės pasaulinės literatūros viršūnes. Kartu jis yra tikras autochtonas. Tik jo laikmetis jį ir galėjo sukurti – svinguojanti Martino Buberio, Marcelio Duchampo, Gertrudos Stain ir Sėdinčio Jaučio orgija. Niekas kitas, šiandien rašantis poeziją, nėra giliau prasiskverbęs iki poezijos šaknų”, - rašo Kennethas Rexrothas. Pridurčiau tik, kad J.Rothenbergas išleido virš 60 knygų, yra aktyvus poetinių akcijų ir hepeningų dalyvis, leidžia įvairių tautų etninės ir šiuolaikinės poezijos antologijas bei žurnalus, yra etnopoetikos judėjimo pradininkas. Vienų kritikų vadinamas “skaitančiuoju”, kitų – “postmoderniuoju” poetu. Poeto skaitymo talentą galėjome paliudyti jo literatūros vakaro Vilniuje metu 2000-ųjų pavasarį. Dabar turime galimybę trumpam nusileisti į J.Rothenbergo tekstų gelmę, pro žydiškų daiktažodžių tankmę iki universalių poezijos šaknų, kur bjaurastis virsta grožiu, kur nyksta “jaukaus” pasaulio aiškumas.

Eugenijus Ališanka

GĖLIŲ KANTATA

jis pina savo gėles į gėlių žodžius,

gėlių dainos pradžia,

kuri taps gėlių žodžio daina

ar šaknų daina,

dainų šaknų gėlėmis jam pamojus

gėlių namuose,

gėlių pasaulis,

plunksnuotos gėlės pasroviui

ant gėlių būgnų,

kurias tėvai vadino gardžiosiomis gėlėmis

ta, kuri žengdavo su malonumo gėlėmis

barškindama gėlių barškutį

namuose, kur degė gėlių kopalas,

kur žemyn nuo vartų driekės gėlių rūkas,

kur lijo gėlių lietumi,

gėlių vandens garsas

sklido tarp vandens gėlių,

tylos gėlių,

pro gyvačių gėles,

kažkas paskelbė gėlių rojų

čia gėlių spindesys,

čia, kur protas pagimdo turkio spalvos gėles,

supina jas į gėlių girliandas,

turkio spalvos gėles gulbių kaklais,

čia, kur verkia paukščių gėlių varpeliai,

kur papūgų gėlės apšviečia tau kelią,

čia rausvų gulbių gėlių kelias,

žaliųjų gulbių vandens gėlių kelias,

gėlių griuvėsiai, tarp kurių klajoji

sapnuose, mirusių sausų gėlių kontūrai

verkiančių gėlių ašaras jie slepia už

liūdnų gėlių,

kurios verkia, verkiančios gėlės,

jie vadino netekčių gėlėmis

naktyje, dulkiančios gėlės

apimtos gėlių atodūsių,

liūdnų gėlių deimantai įsmigo po jų odomis,

anksčiau negu aukso gėlės išdygo

ir dūzgė tarsi tamsos gėlės,

geležiniai gėlių mirties kariai

karo gėlės, kurios mus įtraukia į karą,

pažadina peilio mirties gėles

prieš prasidedant gėlių karo mirtims,

laukiame čia tarp saldžių gėlių,

girtos gėlės, kurios apjuosia mūsų širdis

lyg šventosios gėlės

ar tėvų žalios gulbės kakavos gėlės,

čia kranklio gėlės ar gėlių krankliai?

Erelių ir jaguarų gėlės?

čia gėlių ereliai, gėlių jaguarai, gėlių krankliai, chromo juodumo ledo žydrio liepsnos raudonio gėlės?

sieros gėlės, kurios virsta erelių gėlėmis

ar baltos avino gėlės, kurios virsta kreidos ir plunksnų gėlėmis,

gėlių vėliavos, iškeltos safyro gėlių lauke

ar gėlių paveikslai, zirziantys lyg elektros gėlės

ar peilio pavidalo geltonos gėlės, kurios virsta žaibo gėlėmis

tuo metu, kai tėvai pučia gėlių kriauklių ragus, kurie sprogsta lyg garso gėlės,

ar gėlių vandens kriauklių ragus, kurie virsta sirenų gėlėmis

geltonų gėlių sapne, skubiame ir nebyliame lyg narkotinės gėlės,

gėlių upės po angelų gėlių tiltu

ar plunksnų upių gėlės, kurios virsta mėnulio ir planetų gėlėmis

mano akis stebi gėlių žuvų pasaulį,

kuriame blyksi žuvų gėlės,

juoko gėlės vandens karalystėse,

plaukiančios link gėlių malonumų,

šios virsta saulės gėlėmis,

tikros tverties gėlės,

kurios dienos šviesoj yra plunksnų gėlės,

dvasios gėlės, kai pasirodo mėnulis

ir paverčia jas gėlių vaiduokliais,

kuriuos tėvai vadino nemirtingomis plunksnų gėlėmis

Vertė Eugenijus Ališanka

MANO MŪZOS DADA ISTORIJA

tėvų istorija

tik Dada laiku tik vakar

tik dieną prieš

rytą po, laikas

praleistas šiame šimtmetyje

tuščias traukinys

įšliaužia Paryžiun

katedra pratrūkusi sena kanalizacija

apsvaigina juos

šūdas užlindęs už kelnių atvartų

neprispausti, kupini tėviško įkarščio

gyventi liemenės ir monokliai

paskelbia avangardą

nepasirodžius avangardas pasiskelbia

pats jauni vyrai

Dada istorijos tėvai

vis dar važiuoja jos bėgiais

pakyla virš mano eifelio bokštų

juos veikia kiekvienas krestelėjimas

kiekvienas analinis postūmis

jie paskelbia

“tai kultūros širdis”

karo širdis

Dada dievo širdis

jų eilėraščių sutvertame pasaulyje

mūzos būgnija ant sienų

būgnija balnuose

masturbuojasi vėjyje

o Dada o mano Mūza

jauni vyrai po celofanu

miega su tėvų istorija

tėvų galvose

šoka mergina vardu Schopenhaueris

traukinys į Paryžių atvyksta į Zanzibarą

eilės apsiverčia aukštyn kojomis

kad išvaduotų mus eilės

kalbos istorijos pervartos

balsas

dieviškas

koja

vienatvė

salų karalius medyje

abiejose rankose - po smuiką

lytis implantuota tarp šakų

apverčia jų stalus, išlieja

ant grindų jo sapnus

karalienių balsai knygose

jauni vyrai–tėvai–eina pro šalį

kiekvienas kito mūza

laukia su tamsia moterim

šalia

futbolo kamuoliai mesti

į tėvų tarpą

praskrenda virš tuščių traukinių depų

tik šiandien

kažkieno kito sapne

atrakintas, išverstas balsas

figūra pusiau pasislėpus už lango

padalinta perpus

traukinys revolverio burnoje

blaškomas kitų traukinių

krumpliaračių

atsarginių dalių ansambliažas

niekada nepatenkins

tėvų

tėvai niekada nepasitenkins

barškindamiesi kiekvienas

yra kito mūza

kiekvienas yra savo paties futbolas

virš Paryžiaus mojuodamas

ant laktos viršum operos

rankose laiko po skumbrę

mėlynos liepsnelės viršum galvų

želatininės jų dievų spalvos

o Nostradamai

ar tavo vardas Jeronimas

kaip ir mano?

ar Šaulys yra mūsų brolis?

kur dabar išdidūs

apačiai? Dada

sūnūs?

ant skelbimų lentos

Paryžius laukia

šimtmečio istorijos

apšviestas, pilkas

mėnulio šviesoje

sveikina Dada mano Mūzą

kariniai orkestrai aptaško stotį

išdulkina mano mūzą

popieriniai rugsėjai o voltos lanke

ištikimai žydras

elektrini

šoke

pilkas gyvenime

dadaistas važiuoja eskalatoriumi

su popiežiumi

tėvai išsilaksto kaip mūzos

žemyn nuo vieno eifelio

ant kito

o šviesos tekiniai knibždantys žydromis skruzdėmis

kas prasidėjo kaip Dada

baigiasi Dėdyste

kaip mano ranka baigiasi, pusiaukelėje

mojuodama

pusiau atkirsta nuo savo pirštų

kur baigiasi gatvė

kur kita gatvė pusiaukelėje pasuka

į kitą gatvę

vertė Laurynas Katkus

NOKH AUSHVITS (PO AUŠVICO)

šis eilėraštis bjaurus ir jie daro jį dar bjauresnį

jėgos šerdyje

tai suprato–arba nesuprato–dunkanas

vieną vakarą klausydamas kito poeto

jis tarė “tai buvo tikra bjaurastis” ir išties buvo

buvo ir privertė mano širdį suplakti

nes eilėraštis to nebūtų leidęs ne

nė akimirksnio malonės ar grožio kurie sutrukdytų

tam ko reikalauja amžius ar eilėraštis

išmatos ištaškytos ant sienų ir grindų

susitraukusi lytis šuns nagų išplėštos genitalijos

ir bjaurastis kurią turėjai iškęsti

vėliau kurią jie kentė

ne taip kaip įsivaizdavo dante bet kamine

kuriuo jie keliavo ir kurį kiti vadino

keliu į dangų štai kalneliai ir duobės

o apačioj virš tarp jų

sudaužyti veidrodžiai katilai keptuvės emaliuoti puodai

perrištos kaspinu šabo žvakidės

maldos šalių skiautės ir kūnų skiautės kaulai

jo vaiko ištarė jis šokdamas

į purvą kaulų ir dumblo

tvenkinį gležnos galūnės atitrūksta

kiekvienąsyk kai stipriau patraukia kūno paslaptis

nebe paslaptis nuogi kūnai vėliau kaulėti

ir supuvę kūnai kaip jis turi kovoti su

savo įsiūčiu nes grožis privalo eilėraštį

subjauroti taip kad šis užgožtų kitus balsus

kaip artaud riksmas eilėraštis skirtas

bjaurasčiai privalo priešintis

netgi mirties meniškumui scena

treblinkoje kasų langeliai didžiulis laikrodis

iškabos skelbiančios: persėdimas į bialystoką

bet rauda žmogus regėjęs

drabužių kalnus žydų

nieko gero čia tavo suzmekę mėsos

kybančios varganos ir nutįsę kaip gyvulių

kraujas sukrešėjęs į drebučius

per pažastį išsiveržė skilvis

ir liko jis karantis klykiantis

šakių dantis persmeigė jo liežuvį

kitas jo cistos maišelį jis mato

burną skylę raudoną skylę

ryškiai raudonas vaikiškų kūnų liekanas

jų akys lyg sušalusios geldelės

tokios sultingos kad šviesplaukis ukrainietis sargybinis

besiraukantis po skėčiu iššoka

ir sulpia jas pro savo geležinius dantis

žemyn savo rykle, šikdamas

riebalų ir šūdo spiromis

jos rieda į duobę kuriame auka–

mergaitė be liežuvio–stebeilijas aukštyn

ir gaudo savo paskutinį širdies tvinksnį

Vertė Eugenijus Ališanka

DIBBUKIM (DIBUKAS)

mirusiųjų dvasios šviesos

mirguliuoja (sakė jis) jų ruakh

niekada nepaliks žemės

jos užplūsta miškus laukus

aplinkui išvietes nelaimingos dvasios

laukia milijonai sielų

akimoju paverstų vaiduokliais

oras jų pilnas

po vieną stovi prie medžio

jo šešėly ar mėnulio

bet savo šešėlių nemeta

vieną kitą akimirką jos apsimeta

akmenimis bet ką apkvailina

ką čia apkvailina mirusieji žydus

čigonus švinaakį lenkų patriotą

gyvas būtybes paverstas simboliais

buvusio gyvenimo

“tik nelieskit jų” šaukia motina

protarpiais, beveik kaip sapne

prispaudžia vaiko ranką prie savo širdies

apimta siaubo bet nekalti mirusieji

įsiunta jie išlaužia duris

drebia purvą ant jūsų stalų

jie išsirauna liežuvius su šaknimis

ir ištepa krauju jūsų žibintus jūsų vaikų lūpas

skylė išgręžta sienoje

neatbaidys jų

nuo pavogtų namų akmenų architektūros

kurios jie nekenčia jie lydi mirusiuosius

vaiduokliški vairuotojai tebeieškantys

kelių į malkiną vaiduoklių vežimai apvirtę

vaiduoklių automobiliai mėlynuose grioviuose

jei tik mūsų akys išdrįstų

matyti jas mūsų širdys pažinti jų baimę

baimę žmogaus kuris eina vienas

jų auka į kurios namus po kurios oda

jie šliaužia inkubas ir sukubas

dibukas peršokantis iš karvės į būstą

jo gerklėje susimetę

būrin žydai motinos be plaukų

juodabarzdžiai tėvai

godžiai laka ugnį vandenį purvą

supina motinų plaukus

arba aprauda savo drabužius plazdančius

virš draiskanų lauko perpuvę batai

ir staltiesės seni termosai žiedai

paklydusios gentys tuščiose sinagogose

naktį jų balsai

sklindantys laukais

pūdo tavo kasha tavo miežius

išguldytus jų rūgštinio lietaus

jokio holokausto nes jokios aukos

jokios aukos suteikiančios

prasmę ir jokios prasmės po aušvico

yra tik poezija jokios vilties

nelikę jokios kitos kalbos kuri pagydytų

jokios kalbos ir jokių veidų

nes veidų neliko jokių vardų

jokių netikėtų pažįstamų gatvėje

vien mirusieji vis būriais vien khurbn

miręs žmogus rabino drabužiais

kuris neteisėtai apsigyvena kitapus lavoninės sienų

kuris saugo jų išvietes kuris vadinamas

išmatų šeimininku senas žadintuvas

ant jo kaklo kuris po nosim

laiko lapų vainiką

iš edeno “kad išvaikytų

šio pasaulio smarvę”

Vertė Eugenijus Ališanka

(Jerome Rothenberg. Dibukas. Eilėraščiai.

Pine press / Vario burnos. Klaipėda, 2001)