VARIO BURNOS

Vytautas P. Bložė

TUŠTUMA

Eilėraščių poema

[ištrauka]

“tuštuma, vėjas tvirtina, yra matheria (nuo žodžio

mather, t.y. moteris, motina) ji yra Prakrti arba (mūsiškai)

prakartėlė, jai priimant į save Purušą ji yra

gyvybė, gimimas, reinkarnacija, vėjo pūstelėjimas”

XVI

kas per išsiblaškymas! niekad nežinau kelinta

savaitės diena anei kada koks šventadienis, juo labiau

kokio esama mėnesio? to, žemažiūrio

neišsikrapštančio iš žvaigždžių kraitelės, grandinėlių

pundelio: sumaišau ir įsikišu

raktų kišenėn, striukės, kišenėlėn ar akimis įkeliu inkilan, galutinai

susipainiodamas: ką virt ką kept

ką ryt ką daryt: apie tai ir

papostringausim, nesang atsitiko kai kas nebepataisoma

......šviesinama, ......tiesinama: mano nuopuolis aišku

ne iš blogos valios, na paeiliui būtų taip:

nuo ryto skaičiau šį bei tą ir net rašiau tą bei šį ir atrodė

kad viskas suksis įprastu ratu: pagurbsojau rytietiškai

nejudėdamas, tada iš kampo į kampą, prasižvalgydamas

pro langus: tylu gražu, gėlės, paukščiai, medžiai, dangus

na sakau eisiu ir aš dėl viso pikto

pasiknisti ar šiaip kažkaip kad ir ne kurmiškai pasidarbuoti

išėjęs ten kur kaimyno liepos šimtametės o mano ąžuolas

ir vėjo plėšomas klevas: spoksau į vėjalaužą žolėj šalia tvoros

pastarųjų audrų akibrokštą: sakau reiktų visa tai

sudorot, kiek gali tarkšot ir neramint praeivį pakeleivį, tad

čiupt už pjūklelio arba dar paprasčiau: ėmiau laužyte laužyt

sausesnes šakeles ir nešiot į su manim susikertančios gatvelės

patvorį, tam tikrą kraut užkardą: kad atkeltųjų čia necivilizuotų

čiabuvių vaikai nelaipiotų man per tvorą ir neištryptų Barbutei

morkų bei nelaužytų vyšnių šakų (būna kad kai mūsų nėr namie nusikerta

netgi visą vyšnaitę ir išsineša kur nors miške ramiai ir tvarkingai

uogeles nurinkti) taip tai taip, bet apie ką aš čia? na taip: apie

tą mano iš kerplėšų renčiamą užkardą nuo

dulkių, burzgesio, išmetamų - grybams - dujų

taigi nešu dabar ir kraunu raizgalynę ir vieną kitą

šakelę perpjauti bandau tokiu alkūnės ilgio pjūkleliu

tada žiūriu kad gatvele artinasi (kaip senoje fotografijoje)

gražiai apsigerbusi publika: juodai kostiumuotas (balta maniška)

vyriškis ir viena kita moteris, irgi panašiai apsigerbusi

girdžiu ūturiuoja kažką karštai pilni įkvėpimo

gal ką prisiminę dėsto kad nepamirštų

iš to ar ano gyvenimo: ir staiga, gal mane, galvoju, pamatę

staiga pereina į lietuvių kalbą, tačiau čia

vyriškoji ypata sustoja (lyg šoko būsenoje arba iš klaikaus sapno nubudusi)

apsidairo lyg pirmąkart matytų šį įprastą mums kraštovaizdį ir

(o aš, apyaklis, kad kiek jį ir jo ponias būčiau kokiais

užsienio turistais palaikęs) ir staiga:

- kaimyne, tai ką? gal malkų vasaros prakurai

nebeturi? galiu tau jei per šv. Mišias šoki pjaustyt skaldyt

galiu tau glėbį kitą atnešt, o jei ir dar pritrūktum

visą vežimą atvežt tų tavo vėjalaužų! -

tyliu tyliu, tik: žioplys žioplys! - apie save galvoju

o tas toliau išvedžioja mane gražiai kaimynu tituluodamas

a! bet juk tai Strazdas (ne visus paukštelius

iš suokimo pažinsi) tai tas vis-a-vis, kur

priešais, kitapus gatvelės, ir kur arklį turi (moterys irgi kažką čiauška

mano adresu, bet man staiga užgulė abi ausis, nieko nebegaliu

suprasti ką jos čiulba) juk ir šiaip, kai pagalvoji, šiaip taip pataikydavau

Barbutės palaikomas kad šventadienį - tik viduj, troboj ir kad nė po sodybą nemaklinėčiau: negana to, iškilmingų Mišių

per radiją (plius pamokslo) specialiai visu garsumu išklausau, kad visas kaimas žinotų

jog nesu cicilikas ar parmazonas ir dar negana to iš Minsko

dešimtą valandą iš Červonaho Kostiola dar išklausau

(labai garsiai) baltarusiškai katalikiškai, tie glaustai, telpa

į pusvalandį su giesmėmis ir pamokslu, negana to, jau iš pat ryto

vos nubudęs klausau Marijos Radijo: Mišių, rožančių ir popiežiaus Jono Pauliaus pamokslų įrašų

o dabar - še tau kad nori - kokia

kompromitacija: ant viso patvorio, ant viso kaimo, ant visos

akalicos, tyliu tyliu tik matot kaip apie save

galvoju. O tas toliau velėja mane Strazdeliu pravardžiuodamas

akrobatų trupe mano profesijos brolius

tituluodamas mėgaudamasis iškalba ir aiškiai naudodamasis tuo jog

nebėgu, nerėkiu, neatsikertu karštosiomis čia pat

ant iešmo kepamas, ir tik man, pasalūnui, šėtoniška

priešprieša kirba: o ar gražu taip

vargšą ir durną doroti? ar krikščioniška? klystantįjį

klumpantįjį? neapkabint nepaguosti? nepaprašyt apseit?

nepaglostyti? ir net pajutau

gailestį jam, užuojautą, kaipo puritonui: be pasirinkimo

be įvairovės, be suklupimų, be atgailos: kodėl jam

geriau nepagalvot: kaip čia, kaimyne, gal vienas likęs sodyboje

dienas supainiojai? ar apakai apkurtai varge varge kaip būtų

gražu iš mūsų pusės, ir plius negana to dar pagalvojau

o girtaut ir triukšmaut? o per naktis žmoną mušti?

galima šventadienį? o girtą muziką

ant viso kaimo radijuot - per Mišias - pateisinama? o juk tatai

vos ne kasdien? aplink, visur, čia pat! o penkiaaukščiais keiksmažodžiais

teršti aplinką, ir - ypač - šventadienį - galima? kažkaip negirdėjau

dėl to jokių girtiems naktibaldoms užkalbėjimų? - taip tik

galvoju sau (nebe pirmąkart), o šiaip tyliu

tyliu, anei žodelio, slepiu užantyje visa tai iki baltinių

skalbimo arba pirty išsišvarinimo, kad galutinai

neapšaščiau

bet čia kaip sykis importinė

mašinėlė per širdį brūkšteli stabdoma ir įsiterpia tarp teismo ir atsakovo:

baso, prastai apsigerbusio. Ir iš jos, iš mašinėlės

vaikučiai pabyra, drugeliai sparnuoti, ir jų tėveliai:

jauni ir smagūs giminės iš miesto, nieko apie šį bei tą nė

nenutuokdami čiauška, už rankelių, anapus gatvelės po liepomis pro vartelius

sodybon susiklega: pas Strazdą: tuo ir pasibaigia

visa kas įdomiausia pasaulyje, svarstau, likęs vienas

tarp vėjalaužų, su pjūkleliu rankoje, svarstau mąstau

daugiausia - silpnadvasiškai - teisindamasis

savo paties akyse, gindamasis. Tuo tarpu kaip sykis pro šalį

sūpuodamasis vėjuje braukia basas prastuoliškai apsirengęs

kitas kaimynas, apygirtis, kažkur iš čia pat, visai šalia

traukia turbūt į krautuvėlę: pasipildyti krovinio arba

turinio, apnašo, ir taria man: ai, broleli, ko tu taip vargsti

su tuo samčio ilgumo danišku pjūkleliu? ėėė! žiūrėk

nėra tako, dantukai smulkūs, susivelia

su pjuvenomis (mano mintys, aš pagalvoju) vienas tau vargas, aš tau

savo atnešiu, turiu visus keturis, senoviškus, rusiškus, vienrankius

su dantų takeliu, su lanku, atsimeni? tokie anksčiau

pardavinėjami būdavo: aš tau

neribotam laikui paskolinsiu, ir dabar, tuoj pat

nereikia sakau ačiū kaimyne nereikia man

pjūklelio, nebent po galva pasidėt po kaklu

girdėjai? va ką tik

pylos, ir kokios dar, gavau: mat šiandien, pasirodo

šventadienis ar sekmadienis, o gal net atlaidai kokie

aš tik teoriškai gramatnas, o praktiškai tarp tų visų

prietarų visai susipainiojęs. O tas nesiklauso

mano išvedžiojimų ir netrukus (basas kaip aš ir tik gal

apsukresnis kiek) jau atneša man, bevograujančiam, pjūklelį

pabandyk, sako, ir tempia guldo ant ožio

visą kerplėšą: pabandyk matysi kaip

ima kaip britva kad barzdą

kaip senais gerais laikmečiais: oi! sakau, palauk

atidedam visa tai, šiandien nevalia: ką? nė pjūklelio

išbandyt? juk mes nepjaustysim, tik išmėginsim

kurį tau atnešiau, nes jau matau visas mėnuo

tas laužas guli žolėj, gal buvai kur

išsidanginęs? ar sunegalavai? ne, nebuvau (nes visą laiką

negaluoju, nėra kur įsiterpti) o jis: andai visas kaimas

klegėjo, kad buvo koks amerikonas

tave aplankęs, kad vyno gražiai apipintą tau butelį

atvežė, bet tu atsisakęs išgerti, net vidun nepakvietęs

tik ant prieklėčio arbata vaišinęs, atgal jam grąžinęs, bet tas

nebeėmęs boselio, sakęs, bus atsiras kam ir su kuo

išgerti, tegul lieka, tegul stovi, jeigu kaip: tegul laukia, gal vėl

išmoksi gurkšnelį kitą paimti. Buvo, sakau, paliko

bet aš jam, tam basajam

kaimynui, to gražiai apipinto butelio nei kitą dieną

nepastačiau, neatkimšau, neatidaviau, kai vėl

buvo atšlitiniavęs, jau apsinešęs, neva paklaust

kaip pjūklelis, ar išbandei? ar pjauna? pjauna pjauna, sakau

kaip peilis rūgpienį, aš jau iš ryto

visą vėjavartą supjausčiau, sunešiojau, matai? švaru gražu

veja, pievelė! ir padėkojęs

puoliau jam tą pjūklelį grąžint, nors supratau, kad jis

visai ne to buvo atėjęs. O jis tačiau (apygirtis, o gal vaidina

kad svirduliuoja) atgal neima atsisakinėja sako ai dar tris

tokius pat namie turiu, tegul bus pas tave, kai nebereiks grąžinsi

geriau sako vyno butelį išgerkim susėdę. O kiek sakau

vynas kainuoja? septynis penkiasdešimt, sako, butelis

krautuvėlėje, bet aš ne to, sako, užsukau: aš pasiklaust

kaip pjūklelis tinka norėjau

gerai, sakau, ačiū tau, aš tau štai duodu

desėtką ant vyno, eik nusipirk, išgerk su kuo

tinkamas, aš (juk sakiau) tam darbui netinkamas

nė gurkšnio, nė per savo pagrabą neišgersiu, ir duodu jam

dešimtinę, jis vis dėlto paima, įsikiša į kelnių “laikrodžio” kišenėlę

atsisėda prie durų ant laiptelių ir kalba kalba

kalba ir kalba ir neina namo o man rūpi jau eit aprašyt visa tai

šią visą istoriją, kol neataušo. Tada aš klausiu: gerai, parodyk

man, kur tavo troba: aš palydėsiu, kad pamatyčiau, ir taip

išmonijau jį iš kiemo (tiesa, jis tik dabar, jau eidamas

tą pinigą įsikišo kišenėlėn, o lig šiol

rankoje laikė smulkiai sulankstęs:

- dabar pjūkliukas tavo, jis sako, užsukam pasikalbėsi

su 86 m. mano motina, ji tau papasakos kaip čia kas

kas ir kaip

ir tu išmoksi rašyti

XIX

ak, mielas mano bičiuli (iš laikraščio)! kokia trapi

žodžių prasmė, kai stengiamės apibrėžti

tuštumą, t.y. ničnieko, yra kas yra mano

gyvasis numirėli

o vis dėlto gražiai papostringavai apibūdindamas

atributikos kasdienybę, kaime, žmonių ir gyvulių

naštą, be pasirinkimo, vištų dėtį, podėlį

iš jų iš jų visa tai

ačiū ir tau kitas mano bičiuli (iš kito laikraščio) kuris

suriktavai kas kurlink kam kodėl kada ir už ką

bus teisiamas už tuštumos tuštybę: prikirpai

ir kreivą mano gyslelę (aplink žiūrint) bet mano

liga anaiptol ne ta: akinių mano rėmai

nuo Jėzaus rašomojo

stalo, pasisavinti, nežinia ar tai gerai, ateitis

parodys, kai nebereiks grąžinsiu

todėl tuštuma man yra visai ne tas: jinai yra

dešinė mano ranka (o taip pat kairė)

ant stalo smailuoju galu Kolumbo tekšteltas

kiaušinis, likęs kur tekšteltas

man visa tai yra, dovanok, grįžtančios iš laukų

karvės, pilni tešmenys, rudeniop tuštuma man yra

tabletės, kapsulės, daktaro V.Kudirkos kapas, ji yra

namo parsinešti tušti paukštelių lizdeliai

ant tuščio stalo, paskutinė Van Gogho vakarienė

tuščiuos namuos prie tuščių paveikslų, nepakabintų

alkana vargšų piniginė, bilsnojimas į langines

vėjo, nacionalizuoto ir išdalinto vėjo pamušalams

tuštuma, vėjas tvirtina, yra matheria (nuo žodžio

mather, t.y. moteris, motina) ji yra Prakrti arba (mūsiškai)

prakartėlė, jai priimant į save Purušą ji yra

gyvybė, gimimas, reinkarnacija, vėjo pūstelėjimas

nes tuštuma yra visų, t.y. mūsų trijų

įsiurbiančių į save iš

siurbėlių, kaltumo erkių, nekaltybės

perpylimo stočių, visa tai viena ir tas pat

nusiplaunu rankas kaip Pilotas, nes tai

yra vandenligė, aptukimas, akmenys

akmens molekulė, asmens

pažymėjimas, t.y. vairuotojo pažymėjimas

tuštuma yra šis eilėraštis kylantis iš

aukštesniųjų energijų netekties, ilgesio, liūdesio

džiaugsmo badaujant tyruose, mūsų tarpmirtiniuose

pasisveikinimuose, pasilaidojimuose, pasibažinimuose

būt ar nebūt? tuštuma yra būti, tuštuma yra

sodas, žemė, arklys palaidas žolę pešantis už lango

tuštuma yra druska bulvės rauginti kopūstai daržas saulėgrąžos

tuštuma yra tai kas nusibosta aiškinti

ai! užgeso (užmiršau) mano pasikurta krosnis

grybams džiovinti, dabar eisiu pasikursiu iš naujo

užmiršau iš ko ugnis? iš degtuko

ir iš laikraščio kur eilėraštis spėlionės sapalionės

nėr didesnės ramybės kaip naktį miške:

jokių minčių, jokių balsų, jokių žingsnių

tik trekšteli po koja pasimetusi

mintis pašiurpusi

o rytą? rytą kartais pateka saulė

kartais, vakarais, mėnuo, šviečia tuo šonu

kur nusileido saulė, o jei į parytį, tai

kitu šonu

sakiau, jokių minčių, o matai? krebžda treška, varvekliai

atkrinta kaip liga: vaikystė, jaunystė, tas paikas laikas, kai

fotografavausi su kinikais (cinikais irgi)

tai buvo, rodos, drąsa, rizika, o iš tikrųjų?

tėvas kažkada, seniai seniai, irgi fotografuodavo, tačiau nieko

neliko: nei nuotraukų, nei tų, ką fotografavo, t.y. klojimų

avilių, žmonių: paskui sesers sužadėtinis fotografuodavo (ir jo draugai)

irgi neliko: išsiblaškė, po miškus po sibirus

nei dienų, nei naktų dabar, nei to kažko

įkvėpto neaprėpiamo kaip jūra arba vėjas

bažnytėlė ant kranto, užkalta uždaryta

ir aš, t.y. sapnas

iškęsk iškęsk, kartojau, bus bus kas nors

pamatysi, išgirsi

nusimesi nuo pečių kelionmaišį, nusipurtysi

sniegą nuo kojų, užkrosnėj atsigulsi

nei kapų, nei švaraus smėlio akiduobėms

o vis dar taries, kad kartu, kad su visais, kad

stovi arba sėdi tarp jų, neišlikusių (nuotraukose, kurių nebėr)

reikėdavo ilgo išlaikymo: nesukrutėk, nesumirksėk, nenusižiovauk

koks skirtumas dabar? sujudėjai ar užsimerkei

juk nieko, kaip ir gyvenime, pakeist neįmanoma

(Vytautas P. Bložė. Tuštuma, eilėraščių poema.

Pine press / Vario burnos / Klaipėdos menininkų namai. Klaipėda, 2001)