VARIO BURNOS

João Cabral de Melo Neto

arba

Fiksuotų idėjų pritaikymas

Be João Cabral de Melo Neto (1920-1999) neįsivaizduojama Brazilijos poezija ir poetika apskritai. Jo poezija veikia kaip peilis, duriantis kiaurai riebią ir retorišką Brazilijos poeziją, ir portugalų literatūrai daro esminę įtaką. Šio poeto meistrystė „galąsta“ iberų poezija, tačiau Cabralo plunksnai būdingas ir kuklus jautrumas, santūrumas, paveldėtas iš Sertćo, išdegintos šiaurės rytų srities, iš kurios jis ir kilęs. Poetui, sužavėtam poetų konkretistų, avangardo, tradicionalistų, sociopolitinių pažiūrų literatų, net kontrastingiausių tradicijų rašytojai negalėjo prikišti sąmojo, vidinės inteligencijos ar meistriškumo stokos. Mirė poetas visai neseniai, tačiau jo eilėraščiai dar gyvi, ypač poema-šedevras „Uma Faca só Lāmina“ (1956). Ši poema - tarytum raktas į 20 a. Brazilijos poeziją, metaforinis ir epistemologinis manifestas, savo poveikiu gimtąjai kalbai prilygstantis tokiems kūriniams, kaip Apollinairo „Alcools“, Elioto „The Waste Land“, Octavio Pazo „Piedra De Sol“. Čia yra ji – dykumos gabalas, perkeltas į pelkėtą Lietuvos kraštovaizdį.

Kerry Shawn Keys. The Bottomlands, Vilnius, Lithuania, 2001

Taip, kaip kulka,

palaidota kūne,

prislegia vieną

numirėlio šoną;

taip, kaip kulka

iš sunkiausiojo švino

jo muskuluos į vieną

pusę stumteli žmogų;

kaip kulka, kuri turi

užtaisą stiprų;

gyvoje širdyje

ši kulka įsikūrus

tartum laikrodis,

nugramzdintas į kūną,

it tiksintis laikrodis

maištauja ji nuolat,

laikrodis, turintis aštrią

peilio geležtę

ir visų ašmenų

negailestingą melsvumą;

taip, kaip peilis

be makšties ar kišenės,

į anatomiją tavo

dalimis sudalintas;

artimas peilis

ar peilis vidinis,

pasisavintas kūno

kaip tikras skeletas

žmogaus, kuris turi patirti

tai vienas - šį skausmą,

žmogaus, kuris visada

prieš nuosavus kaulus.

Būk kulka, laikrodis

ar įsiutę ašmenys,

nors nebūtimi

žmogus yra užimtas.

Tik tuo, kas visai

jame nepanašu į kulką:

iš švino rūdos

ir iš kompaktiško pluošto.

Tuo, kas nėra jame

panašu į laikrodį,

dirbantį savo narve

be nuovargio ir be atokvėpio.

Tuo, kas visai

jame nepanašu į pavydų

peilio buvimą -

bet kurio nepatyrusio peilio.

Ir geriausia dėl to

žiaurius ašmenis

vartoti kaip simbolį

(ypač jeigu jis Duonriekis):

nes niekas plėšrios nebūties

negali paženklinti

taip, kaip įvaizdis peilio,

kuris turi tik ašmenis,

nes niekas godžios nebūties

negali nulemti geriau

nei įvaizdis peilio,

kuris paverstas burna sava,

nei įvaizdis peilio,

pasišventusio alkiui

šių minėtų daiktų –

tai ir buvo aptikta peilių.

Tačiau ganėtinai keistas

tokio peilio gyvenimas:

peilį ar kitą metaforą

gali lengvai panaudoti.

Dar keistesnė yra

jo kultūra: ji neauga

nuo to, kuomi minta,

greičiau - nuo ko susilaiko.

Tu gali jį palikti -

viduriuos tūnantį peilį:

niekada daugiau jo

tuščia burna nerasi.

Jis iš visiško nieko

varo actą ir rūgštį,

moka tik kardams

būdingų gudrybių.

Ir kai peilis, kad būna

energingas ir karštas,

be pagalbos jis padega

nesukalbamą savo mašiną:

nuogas ašmuo

auga taip, kaip nuvargsta,

jis visai mažai ilsis,

jis visai neužmiega,

kuo ašmuo daugiau pjauna,

tuo aštrėja jo briaunos,

jis gyvena dalindamas

save kituose - kaip šaltinis.

(Tokio peilio gyvenimui

išmatuota į išvirkščią pusę:

būk kulka jam ar laikrodis

arba būk peilis sau).

Atsargus būk su daiktu,

su daiktu būk atsargus,

nors tai tik kulka,

tai apkįlta švinu,

nes kulkos dantis

jau ganėtinai bukas,

ir muskuluos jis

dar greitesnis atšipti.

Dar labiau saugokis,

kai tai laikrodžiu taps,

su liepsnos ir mėšlungio

apimta jo širdim.

Saugokis itin,

jei laikrodžio pulsas

ir tiksėjimas kraujo

staiga susilietų,

jei varis, šiam blizgant,

savo žingsniais sutaptų

su krauju, kuris plaka

ir beveik nebekanda.

Bet jei peilis tai,

saugokis, gelbėkis:

kūno makštis absorbuoti

gali net plieną.

Kaskart panašiai

jo briauna išplatėja, -

tais atvejais, kai geležis

išsigimsta į odą

reikšmės, kuri yra tartum peilis,

jei nepaliko jo karštis,

ir jei neapvylė

medinės jo kriaũnos.

Kartais šis peilis

apsimeta miręs.

Kaip ir tai, kam duotas

atoslūgio vardas.

Nors greičiausiai

jis tiktai snaudžia

(jei į laikrodį įvaizdis būtų bent kiek panašus,

jo bitė liautųsi birbus).

Tačiau, mirus jiems ar užsnūdus:

sustojus varikliui,

daugelis sielų

nederlingos tampa lyg šarmas,

gana panašus į neutralią

materijos pradžią, į fetrą,

užpildantį sielas be griaučių,

kuo šios ir skirias nuo peilio.

Ir kardas šių ašmenų

su liepsna priešais juos,

ir cholerikas laikrodis,

ir kulka, vos apvirškinta,

visi, sekantys eigą,

kaip ašmenys ima apakti:

tapti peiliu, laikrodžiu

arba kulka medine,

kulka iš audeklo, odos,

arba žadintuvu iš deguto,

jie tampa peiliu be slankstelių,

peiliu iš medaus arba molio.

(Vis dar, kai atoslūgis

ne ilgesnis nei laukta,

kai prisikelia peilis

visais savo kristalais.)

Reikia paslėptą

peilį laikyti,

nes drėgmėje

gali dingti jo blyksnis

(drėgmėje, kuri gimsta

iš pokalbio seilių:

kuo intymesnės jos,

tuo geriau limpa).

Reikia saugotis

ir karštos anglies tavyje,

nors ne peilis tai,

tik laikrodis arba kulka,

kuriems pasipriešinti

negali net oras,

nebent laukinei jų mėsai

trūktų vargano ploto.

Bet jei turi juos atskleisti,

kad galėtum pakęsti,

leisk šiems daiktams pasilikti

apleistoj ir nuniokotoj vietoj.

Niekada nekliudyk jų padangėje,

kurią apgyvendino žvirbliai.

Tai grubiausia erdvė,

be svaiginimo ir be šešėlio.

Ir niekada naktį

bei jos derlingose rankose.

Teatsiranda tai rūgštyse

iš saulės Šiaurės rytuos,

iš karščio šios saulės,

kuris žolę verčia į vielą,

kuris vėją verčia kempinėmis,

ir troškuliu - žemę.

Ar tai būtų toji kulka,

bet kuris įvaizdis kitas,

net jei laikrodis taptų

žaizda, kuri gina,

arba netgi peiliu,

kuris turi tik ašmenis

(pačių ėdriausių,

grafinių įvaizdžių),

niekas neįstengtų pašalinti

jų iš nuosavo kūno -

nei atsinešta kulka,

nei laikrodis arba peilis,

ir ašmenų rasė

taip pat nereikšminga:

tiek klusnus stalo peilis,

tiek žiaurus fernambukas.

Ir jei nepaliekantis įvaizdžių

jų pagrobtas kankinasi,

kaip galėtų savo ranka

šiuos pasiekti jo artimas...

Bejėgės prieš šitai

šių laikų medicinos,

numeruoti peiliukai,

skaitmeniniai pincetai.

Taip pat ir policija

su visais savo chirurgais,

taip pat ir laikas pats sau

su visais savo tvarsčiais.

Ir netgi ranka,

kuri nenutuokia,

kad sodina įsiūčio vaizdinius:

kulką, laikrodį, peilį.

Ši kulka žmogaus mėsoje

kartais stumia jį patį,

perpjauna, kad ir vėl

jis galėtų ją ginti.

Ir tai, ką laikrodis įtaria

tame nuolankaus, netikėto,

yra neprieinama jo kūno viduj -

taip žmogus dar budresnis.

Ir jei metafora - peilis,

nešama muskuluos,

tai peilis žmogaus viduje

suteikia jam stimulą.

O peilio briauna,

kandanti žmogui į kūną,

kitu kinžalu arba kūnu

jį apginkluoja.

Kad galėtum likt gyvas

visos sielos spyruoklės

išmoko ašmenis pulti,

verčia durklą rujoti,

kaip kad raumenis kūnas

sutraukia, kai ginasi,

o miegant netirpsta,

ir visame kame jis be vietos,

kaip ir istorijoje,

kažkieno užrašytoje

apie žmogų, kuris

populiarina atmintį

tam, kad po trylikos metų

savo delne jis galėtų

rasti rankos sunkumą

artimą - moters.

Kai dirbantis žodžiais

juos kenčia,

laikrodis, kulka ir ypač

peilis yra reikalingi.

Žmonės, kurie nuolatos

į reikalus būna panirę,

kaip sandėliuotojai dirba

tik su mirusiais žodžiais:

vieni žodžiai - giliai,

uždusę po dulkėmis,

kiti tarp virvagalių

lieka neryškūs;

vartojami žodžiai, praradę

savo metalą ir smėlį:

tai jie slopstantį atidumą

žmogaus surakina.

Tik šiam peiliui

bei visam jo žodynui

dovanoti akis šviesesnes

turi toks dirbantysis,

tik peilis tada

ir jo danties kopija

jį valdyti išmokys

susargdintą materiją,

kuri visiems peiliams

yra aukščiausios vertės:

jos nuožmusis aštrumas,

tam tikra elektra

ir, be abejo, grynas,

pats tiksliausiasis smurtas,

dykumos skonis,

peilinis stilius.

Šie priešiški ašmenys,

ši kulka arba laikrodis

sugrąžintų budrumą

tiems, kas juos saugojo,

jie žino, kaip žadinti

supančius daiktus,

net ir skysčiausius pavidalus,

siekiančius kaulus.

Vģsa, kas buvo migla,

visą tingiausia materija,

išgyvenusi peilį, įgyja

nervą ir geluonis.

Staigesnis gyvenimas

gali viską grąžinti -

net ir adatos blizgesį

ar buvimą vapsva.

Kiekvieno daikto dalis,

kai nupjauni ją, atsiskleidžia,

ir todėl jos panašios

kaip apskritas vaškas:

nuo savęs jos nurengia

rutinos paliktas nuospaudas

su visa savo žieve, -

tokios jų pareigos.

Tarp daugybės daiktų,

kurie jau daugiau neužmigs,

žmogus, sužeistas peilio,

su rasta jo žyme

kenčia tuos ašmenis

(taip šalta jų srovė),

jis išnyksta, skaidrus ir sergantis nemiga -

nupjauta briauna prieš briaunas.

Paliki tą peilį -

nedraugą ar draugą, -

tuo stipriau žmogų jis smaugia,

kuo ilgiau šitas jį kramto;

paliki tą peilį,

tamsoje jisai siųstas,

kaip įslaptinti griaučiai

siunčiamas jis turi ir būti;

tuos įvaizdžius, su kuriais

buvau aš ilgiausiai, tuos ašmenis,

kurių godumas

grumtynėse ir pasireiškia;

nors kartą paliki tą peilį -

jis į kitą įvaizdį kelias,

į laikrodį,

po mėsa kuris graužias;

nuo vieno prie kito,

kas pírma, nuo kulkos,

nuo jos atšipusio dančio,

tačiau galingo kandimo,

ir iš ten - tiesiai į atmintį: ji

tuos įvaizdžius rengia,

kurie tikrai stipresni

nei kalba, ir tai, ką ji gali,

ir galiausiai sugrįžti

į realybės buvimą, kas pírma,

nes jis sukuria atmintį

ir dar kuria ją, kuria,

galų gale realybėn, kas pírma:

nuo šitokio smurto

prieš visus suskilusius įvaizdžius,

nes jis - jų pagrobimas.

Iš portugalų ir anglų k. vertė Tomas S. Butkus

(João Cabral de Melo Neto. Peilis iš ašmenų.

Pine press / Vario burnos / Klaipėdos menininkų namai. Klaipėda, 2001)