VARIO BURNOS

ALEŠ ŠTEGER

eilėraščiai

Vertikaliai

Amžiams prarasti rausiamės kanaluose.

Vienas šalia kito, lygiagrečiai,

Visi be savęs, vertikaliai.

Nebylūs ir kupini pasišlykštėjimo, tarsi tai,

Ką nuolatos girdime čionai, apačioje,

Išskalautų liežuvį ir protą, ir mus, bejėgius

Kurmius, neštų vis giliau į vamzdžius.

Kai kurie mūsiškiai tiki,

Kad kurią nors dieną ar naktį prisikas iki savojo dugno

Ir vėl atsidurs paviršiuje,

Nors net eilinis išmatų kanalų inspektorius žino,

Kad žmogaus siela ir kanalizacija

Plečiasi pagal tas pačias taisykles.

Kamera, kurią praėjusią savaitę nuleido

Į šachtą priešais gyvenamųjų namų kvartalą,

Keliavo po negyvą nutekamąjį kraštovaizdį,

Vamzdžio gale užkliuvo už posūkio,

Suskilusio į dvi naujas atšakas,

Kurių gale buvo du nauji posūkiai,

Ir taip toliau į begalybės labirintą.

Žiūrovams kamera nerūpėjo.

Jos niekad nepaleisdavo per toli,

Kur amžiams įstrigtų kanaluose.

Vienas išvestas palei mano miegamojo sieną tiesiai į dangų.

Kartais, kai negaliu užmigti, priglaudžiu ausį prie sienos,

Įsiklausau, kaip vamzdyje supasi tylinčios žvaigždės,

Ir laukiu tų retų akimirkų, kai suošia,

Nes tai dievo išmatos, kurios kaip gailestingumas krenta ant mūsų,

Amžiams prarastų kanaluose, vokų.

Iš slovėnų kalbos vertė Aurelija Kriščiūnaitė ir Laurynas Katkus

Visos teisės išsaugotos