|
Tadeusz
Różewicz
arba apie vertikaliuosius ir horizontaliuosius šiuolaikinio žmogaus gyvenimo elementus Seniau labai labai seniai būdavo tvirtas dugnas į kurį galėdavo nusiristi žmogus į žmogų atsidūrusį dugne iš lengvabūdiškumo arba per artimuosius būdavo žiūrima su pasibjaurėjimu susidomėjimu neapykanta džiaugsmu rodoma į jį pirštu o jis kartais pakildavo atsistodavo susitepęs varvantis Tai buvo tvirtas dugnas galima sakyti miesčioniškas dugnas vienoks dugnas buvo skirtas damoms kitoks ponams tais laikais būdavo puolusios moterys susikompromitavusios būdavo bankrotai dabar beveik nežinoma rūšis savo dugną turėjo politikas kunigas pirklys karininkas kasininkas ir mokslininkas kadaise buvo ir antras dugnas dabar beliko tik miglotas prisiminimas bet dugno nebėra ir niekas nebegali nusiristi į dugną ar gulėti dugne Dugnas kurį prisimena mūsų tėvai buvo pastovus dugne šiaip ar taip būdavai apibrėžtas puolęs žmogus paklydęs žmogus žmogus kuris kyla iš dugno iš dugno būdavo galima kelti rankas šauktis “iš gelmių” dabar tie gestai
nebeturi rimtesnės reikšmės mūsų
laikų pasaulyje dugno
nebėra nuolatinis
kritimas nedera su
nuostatomis vaizdžiomis
bebaimių pozoms La Chute Nuopuolis dabar beįmanomas tik literatūroje svajonėse kliedesyje prisimenat tą apsakymą apie padorų žmogų kuris nešoko gelbėti apie žmogų, kuris “ištvirkavo” melavo gaudavo antausių už tą išpažintį didysis dabar miręs galbūt paskutinis mūsų laikų prancūzų moralistas 1957 metais gavo premiją kokie nekalti būdavo nuopuoliai pamenate iš senų labai senų laikų Hipono vyskupo Išpažintis Confessiones Netoli mūsų vynuogyno augo kriaušė, apkarusi vaisiais,
kurie neviliojo nei gražumu, nei skoniu. Tos kriaušės pasipurtyti mes,
niekam tikę jaunikliai, nuvykome naktį, ligi tol žaidę pagal
žalingąjį savo įprotį aikštėje, ir nusinešėme
iš ten jų galybes ne sau pasiskonėti, tik nebent kiaulėms
išmesti (nors truputį jų ir suvalgėme), kad tik padarytume
ką nors, kas kaip tik dėl to malonu, nes neleistina. Štai mano širdis, Dieve mano, štai mano širdis, kurios
pasigailėjai pačios prarajos dugne… “prarajos dugne” nusidėjėliai ir atgailautojai šventieji literatūros kankiniai mano avinėliai esate tarsi maitinami kūdikiai kurie įžengs Karalystėn (gaila jos nėra) -Ar Dievą tikite?,- staiga drėbtelėjo Stavroginas. -Tikiu. -Yra juk pasakyta, jei turi tikėjimo ir tari kalnui, kad
persikeltų, tai jis persikels… Bet tai nesąmonė. Ir vis
dėlto man įdomu: ar jūs perkeltumėte kalną, ar ne? Tokius klausimus užduodavo “pabaisa” Stavroginas o ar atsimenate jo sapną Claude’o Lorraino paveikslą Drezdeno galerijoje “čia gyveno gražūs žmonės” Camus La Chute Nuopuolis Ak, brangusis, vienišam žmogui, be dievo ir be šeimininko, baisus yra
dienų svoris Tas karys vaiko širdimi vaizdavosi kad koncentriniai Amsterdamo kanalai yra pragaro ratai be abejo miesčionių pragaro “esame paskutiniajame rate” sakydavo atsitiktiniam sugėrovui smuklėje paskutinysis prancūzų literatūros moralistas atsinešė iš vaikystės tikėjimą Dugnu Turbūt giliai tikėjo Žmogumi turbūt labai mylėjo Dostojevskį turbūt kentėjo dėl to kad nėra pragaro dangaus Avinėlio melo jam atrodė kad atrado dugną kad guli dugne kad puolė Bet tuo metu dugno jau nebebuvo tai nenoromis suprato viena panelė iš Paryžiaus ir parašė kūrinį apie santykiavimą sveikas liūdesy apie mirtį sveikas liūdesy o dėkingi skaitytojai iš abiejų vadinamosios geležinės uždangos pusių pirko jos… už aukso
kainą ta panelė
ta ponia ta panelė
ta ponia suprato kad
nėra Dugno nėra pragaro ratų nėra pakilimo ir nėra Nuopuolio veiksmas vyksta gerai pažįstamoje nedidelėje erdvėje tarp Regio genus anterio regio pubice ir regio oralis o tai kas kadaise buvo pragaro prieangis madinga rašytoja pavertė į vestibulum vaginae Pasiklauskite tėvų galbūt dar prisimena kaip seniau atrodė realus Dugnas skurdo dugnas gyvenimo dugnas moralinis dugnas “Dolce vita” ar Krystyna Keller gyveno dugne lordo Denningo raportas tvirtina visiškai priešingai Mons pubis nuo šios viršūnės matyti erdvūs vis platėjantys horizontai kur viršūnės kur
bedugnės kur dugnas kartais man
atrodo jog dugnas
mūsų laikų dugnas yra seklus
čia pat po gyvenimo paviršiumi bet tai turbūt dar viena iliuzija galbūt “mūsų laikais” reikėtų susikurti naują pritaikytą mūsų poreikiams Dugną Mondo Cane kodėl šis paveikslas padarė man didelį vis tebedidėjantį įspūdį be perstojo didėjantį Mondo Cane ein
Faustschlag ins Gesicht Mondo Cane filmas be žvaigždžių Mondo Cane žmonės ten valgo šoka skerdžia gyvulius “mylisi” šoka meldžiasi miršta spalvotas reportažas apie agoniją apie senų žmonių agoniją apie kinų virtuvę apie ryklio agoniją apie prieskonius apie senų
automobilių marinimą prisimenu
gniūžtančias formas gniūžtantį
metalą cypimą
braškėjimą traiškomą kėbulą metaliniai automobilio viduriai automobilių kapinės dar vienas būdas piešti paveikslams pagal dangaus muzikos taktą Paryžiuje kūnai atspaudžiami ant baltų drobulių šventos Veronikos skarelė meno pavidalai milijonierių burnos jų moterų burnos keptos skruzdėlės lervos vabzdžiai juodi kupsteliai sidabriniuose dubenyse valgančių lūpos raudonos lūpos Mondo Cane ryškios raudonos didelės lūpos kruta Mondo Cane Paskui prasidėjo diskusija dėl Bažnyčios schemos III skyriaus apie Dievo tautą ir pasauliečius Kardinolas Ruffinis pasakė kad Dievo Tautos sąvoka labai netiksli kadangi III skyrius negavo kvalifikuotos balsų daugumos buvo gražintas Liturgijos Komisijai perdirbti Netoli mūsų vynuogyno augo kriaušė, apkarusi vaisiais,
kurie neviliojo nei gražumu, nei skoniu… išpažino Augustinas ar atkreipėte dėmesį kad naujųjų dievo namų interjerai primena stočių ar oro uostų laukiamuosius Krisdami negalime įgyti formos hieratinės pozicijos valdžios ženklai krenta iš rankų krisdami prižiūrime savo sodus krisdami auklėjame vaikus krisdami cituojame klasikus krisdami išbraukiame būdvardžius žodis kritimas nėra tinkamas žodis nepaaiškina to kūno ir sielos judėjimo kuriuo šmėkšteli mūsų laikų žmogus maištaujantys žmonės pasmerkti angelai krinta žemyn galva mūsų laikų žmogus krinta visomis kryptimis vienu metu žemyn aukštyn ir į šonus tarsi vėjų rožė seniau būdavo krintama ir kylama vertikaliai dabar krintama horizontaliai 1963 Iš lenkų
kalbos vertė Vytas Dekšnys Versta iš Tadeusz Różewicz „NIEPOKÓJ. Wybór
wierszy z lat 1944-1994”. Warszawa, 1995 © Tadeusz Różewicz, 1995 © Vytas Dekšnys, 2004 Visos teisės
išsaugotos |
