|
S e n e l i o J u o z a p
o B u t k a u s a t m i n i m u i Tu nesi man paslaptis. Sakau, tu visam laikui atitolini mane nuo
paslapties André Breton. Nadja A už laiko ribos, kurią apneša vėjas stambiais
kankorėžių lukštais; paukščių balsu, prakuro dūmais, tuo, kas sapne; ką gali nešti kišenėse, kasti į smėlį, džiovinti ant
daržinės durų; vietoj odos ir šakų, vietoj savęs, uždaryto kartu su smala,
skalbiniais, su vėju ir pabėgių tvoromis; pro kurias šviečia judantis mėnuo B stebinti vaiko galva; dar paskendusi mieguose, pilna suaugusių šnabždesio; iš toli pasitinkančio tave, bėgantį, mylinčio tave
ir tavo amžių, su vaikiškais artimųjų paveikslais; su šalčiu ryte, einančiu tėvo žingsniais kažkur, kur
veda ir kiti keliai, su kitais šunkeliais ir šešėliais ant smėlio; kol sumigus namų šviesa susiliečia nugaromis; ir tu prabundi, slėpdamasis nuo prabudimo, po vokais
pajutęs atpažintą šypsojimą; senelio, pasiruošusio palikti mus sumišimui; pokyčių laikas netrukus turi ateiti, jis tars,
atsiplėšdamas nuo reginių, kuriuos pagavai tarpum guotų, apjuostų smaluotomis
tvoromis su tarpais, nuo iškeliavimo lėto pro juos; laukiant, kol paduos kas suvilgytos vandeniu duonos
su cukrum; kol kokliai įkais, pajutus, jog laikas traukias nuo
sienų, savo vietą palikdamas mums; momens įspaustos duobelės tinko paviršiuj virš lovos; kad turėtum kur ir tu atsiremti C sode, su mėnesiena išsinėrusiame iš dirvožemio kybo
sūpynės; su švytruojančiomis kojomis ir lenta, pririšta
skalbinių virvėmis; kad nenukristų, kad turėtų kur atsiremti tai, kas
vos juda už nugaros, savo plyšiuos; su visomis giminės duobėmis, visais asmenybės ūkais,
iš po kaugių; pro stabarus stebint, kaip greit išsivaikščioja
žmonės laukymėse, su šviesom iš dangaus ir užgęsta; bet kas galėtų pakeisti mano akis, čiuopiančias
artimųjų gyvenimus ar bent jų žilumą, smėlį kostiumo kišenėj? lenta, kurią užkasu žemėn po liepa, kad suptųs
švytruojančios kojos, pasilipusios ant jos, ir šniūrai, kurie visada virš
mūsų ir visada pasiruošę įtempt savo kūną taip, kad pamiršti, neatsimeni,
laikant jam tave už galvos, neleidžiant jau daugiau atsiremti, atsimerkti,
žinoti: kas tavim supas viršum nakties? D diena iš dienos eina tavim, kol nepastebi; šaknimis į viršų sulaidotas sodas; nereikalingų daiktų palaikai, užgramozdinę tavo
namus; portfeliai, smėlio pyragų formelės ir besmegeniai
be burnos, be nosies, be šluotos kur tokius juos dėti? išslapstyti laukų kambariuos, užmaskuoti turėjimu? kad nereikėtų ko laidot, atsisakyt ar netekti, kad
nereikėtų nešiotis galvojimo; kaip meilė būna mums nesvarbi, lyg kas džiūtų; įtari, trauktųsi tavyje kartais, plaktų, kartotųsi; tampytų už nosies, kol prisipažintum, jog neturi
nieko kito, tik tai, ką dabar parašei; gerai nežinodamas, kas privertė slėptis užsikasant,
užsidarant anapus savęs; pro debesis
gręžiantis varnoms, sniegui vis krentant pro kaminus E dabar vėjas apauga galvojimu, nesvarbu; vaiko galva stebi anapus tvoros besikeičiančią naktį; ir tik rūkykla, su iš bačkos kyšančiom alksnvytėm
šičia, šiapus laiko ribos imas už mano žiūrėjimo; kaip įgudusios rankos sugriebia žuvį, ištrintą
druska, pipirais, česnakais, ją suriša ir pakabina laukymėj po dangumi; kaip vėjas atgena pažeme sutemas, ryjančias ungurio
taukus; kaip kriaunos tamsą įspaudžia į karpių krames; vos sujudu, viršum bačkos pajuodavus žuvų viduriams,
vos atpažinus tavo alsavimą; kuris viską aplinkui nejau sunaikina? F pabundu pro miegus šaukdamas tave, sapnu
apvaisindamas skurdų kraštovaizdį, tartum būčiau gyvenęs tavim iki šiandien, kitur,
kita nugara tesilietęs tavęs jaučiu, kaip užpildo jis likusią tuštumą po ugnimi,
po besiveržiančiu karščiu dabar turiu atsitraukt nuo atšalusių koklių, tolyn,
pečiaus pilvan, pasileisti kamino kaulais; link dūmų G kad išmoktum
išgirsti, kaip permato laukas tave; kaip vėliavų stovus džirina vielos prieš vėlines,
lietaus pradžioje; kad išeitų būt išgirstam, kai pažyra nuo lapų kažkas; taip juoda, juda viskas aplink, ir nėra kaip
įsitempti; ligi skambėjimo, ligi vos matomo pėdų švytravimo tau
prieš akis; tiktai vėjas judina medgalius, užšalusius virvėse,
vyriuose ir vinyse, sode, kad mėnuo įstrigęs tvorynuos, virš marškinių,
kuriuos, nešiodamas malkas, kiaurai sunešiojai, virš sutuštėjusio sodo, pilno
vandens; baltų, akmenėjančių vėjų H trūnėsiai; garsas kaupias save atpažinęs; tai jie ėda vėją tekiniuose, su akmenų prikrautom
konservų dėželėm; tai jie atpažįsta paukščių šnarėjimą vyšniose, gelžkelio
pabėgių šilumą, miegančio vaiko galvoj kurią nešas šviesos ešelonai; tai jie dega sapno greičiu, vos tik kaukolės kaulus
paliečia miego daigai, išleidę vėją iš garso, nebepanašaus jau į vėją; tai klaidžioja mūsų namais, džiovintom žolėm,
sudegusiais lapais, daužydamasis į paukščių būrius, nerasdamas kas išvaduotų
ją iš medžių ošimo, atplėštų nuo žemės ir blokštų už horizonto; kas sugalvotų paaiškinti urvą jo dabarty, nustebusį
mane, kad ryte nerandu savo baidyklių, tai varnėnai suka ratus virš namų, kuriuos palikai
tu su vakaru, judinančiu ugnį lėtai; leidžiančiu dar neatplėšti akių, siekiančių lango
paviršių; už kurio mėnuo virsta žarijom I bet kai būna ugnis, kas peršviečia ligi švytėjimo? rudenvidžio žolės su medžiais, laukimas, kol nupūsti
artimųjų veidai ims ryškėti? radę lagaminuos sukrautas bulves, ūgliuos jau, savo
daiktus, sumestus ant slenksčio bet kaip; tik kad žinotų kaip išsigąsti; kaip atleisti tiems, kuriuos užmiršo kankorėžių
lukštuos, palikdami tik savo gyvenimui, savo darbams; bet kai būna ugnis, nebelieka tam laiko, tik kulnu
užspaustas akis pasiimti į savo žiūrėjimą; degančių lapų šviesoj prasivėrusio tarpdurio adatą,
per kurią veriasi tavo ir medžio oda, bulvių ūgliai; artimųjų paveikslai, nutilę staiga apšviestam kambary J kažkas tars, reiktų langus atkalti, išgramdyti
kaminą; nuplėšt senus tapetus su dulkių kokonais su
giminės duobėmis, išgriozdinti šlamštą iš komodos stalčių, iš lovos,
iš fotelio, iš po grindų iškrapštyti tai, naktimis ar tada, kai išeinam į žemę, nepalikdami
nieko taip, kaip buvę, tik raktus po kilimu; nuo ko numirėlius reikia kavoti? kišti po grindimis, kostiumu, po pagalve; painioti su nakties tuštumoj girgždančiom virvėm; geriau mirusį tėvą įkelti į medį, kad matytų, kaip
vėjas išeina iš margio būdos, iš konservų dėželių vyšnynuos; iš batų, kuriuos kažkas tau paliko K tai vaiko galva guli ant batų po galva, kai liepsna
pečiuje ima trūkčioti, mesdama slegiančius dūmus; kad nežinotum, kas beldžia, laukia lauke už lango
raudona uniforma ir ūsai; tai kiemsargis, ramiai besišypsantis dėdė; be burnos, be
nosies, be šluotos; su dovanom, kurias
užaugino galvojimas, kaip meilė būna mums nesvarbi, sulaukus naujųjų, iš ūsų, iš drėgno
žvilgsnio sukežusiam veidrody, po eglute, gražiai supakuotoj dėžėj grojant
prisuktam traukinukui; iš už horizonto
ataidint sutraukiotiems vėjo vagonams L ir neaišku, kaip
toli vakaruos suartėja visi triukšmai ir dienos, visi vėjai ir dūmai, nuo
lauko atplėšti tarsi sniegas, tarsi sūpynės nuo kojų, nuo virvių, nuo žemės,
kurioj nuogi užsimerkę visi; net ir tie, žiemą kur
lupdavo pabėgių žievę M o tu, prasimerkęs? po lenta, prie smėlynės, kur lindi žuvę žaislai? šilta ranka išsiveda tave iš mano namų, visai dar
mažą, žiūrintį, kaip sukežusiame veidrodyje elektrine mašina skutasi tavo
senelis; dabar pats esi veidrodis; visas laikas prasideda ten ir nunyksta, vos tavo
lenta pradeda trauktis; dabar pats gali susitraukti iki reikiamo dydžio; pamatyti tai, ko nėra, ko nebūna; bent iki žiemos, kai užšąla lede paleisti akmenys; kai nuo suolelio pradeda keltis tie, kurie
pasitraukė; ir sėstis, kurie turi ateiti Puslapyje panaudota
fotografija (dėdė Kazimieras) iš asmeninio archyvo. Tomas S. Butkus. Mylintis organizmas. Kontrapunktai (poema). Oficialus
leidimas: Pine press. © Tomas S. Butkus, 2000 © Vario burnos, 2000 |
|
|