Tomas S. Butkus

mylintis organizmas

kontrapunktai

S e n e l i o J u o z a p o B u t k a u s a t m i n i m u i

Tu nesi man paslaptis.

Sakau, tu visam laikui atitolini mane nuo paslapties

André Breton. Nadja

A

už laiko ribos, kurią apneša vėjas stambiais kankorėžių lukštais;

paukščių balsu, prakuro dūmais, tuo, kas sapne;

ką gali nešti kišenėse, kasti į smėlį, džiovinti ant daržinės durų;

vietoj odos ir šakų, vietoj savęs, uždaryto kartu su smala, skalbiniais, su vėju ir pabėgių tvoromis;

pro kurias šviečia judantis mėnuo

B

stebinti vaiko galva;

dar paskendusi mieguose, pilna suaugusių šnabždesio;

iš toli pasitinkančio tave, bėgantį, mylinčio tave ir tavo amžių, su vaikiškais artimųjų paveikslais;

su šalčiu ryte, einančiu tėvo žingsniais kažkur, kur veda ir kiti keliai, su kitais šunkeliais ir šešėliais ant smėlio;

kol sumigus namų šviesa susiliečia nugaromis;

ir tu prabundi, slėpdamasis nuo prabudimo, po vokais pajutęs atpažintą šypsojimą;

senelio, pasiruošusio palikti mus sumišimui;

pokyčių laikas netrukus turi ateiti, jis tars, atsiplėšdamas nuo reginių, kuriuos pagavai tarpum guotų, apjuostų smaluotomis tvoromis su tarpais, nuo iškeliavimo lėto pro juos;

laukiant, kol paduos kas suvilgytos vandeniu duonos su cukrum;

kol kokliai įkais, pajutus, jog laikas traukias nuo sienų, savo vietą palikdamas mums;

momens įspaustos duobelės tinko paviršiuj virš lovos;

kad turėtum kur ir tu atsiremti

C

sode, su mėnesiena išsinėrusiame iš dirvožemio kybo sūpynės;

su švytruojančiomis kojomis ir lenta, pririšta skalbinių virvėmis;

kad nenukristų, kad turėtų kur atsiremti tai, kas vos juda už nugaros, savo plyšiuos;

su visomis giminės duobėmis, visais asmenybės ūkais, iš po kaugių;

pro stabarus stebint, kaip greit išsivaikščioja žmonės laukymėse, su šviesom iš dangaus ir užgęsta;

bet kas galėtų pakeisti mano akis, čiuopiančias artimųjų gyvenimus ar bent jų žilumą, smėlį kostiumo kišenėj?

lenta, kurią užkasu žemėn po liepa, kad suptųs švytruojančios kojos, pasilipusios ant jos, ir šniūrai, kurie visada virš mūsų ir visada pasiruošę įtempt savo kūną taip, kad pamiršti, neatsimeni, laikant jam tave už galvos, neleidžiant jau daugiau atsiremti, atsimerkti, žinoti:

kas tavim supas viršum nakties?

D

diena iš dienos eina tavim, kol nepastebi;

šaknimis į viršų sulaidotas sodas;

nereikalingų daiktų palaikai, užgramozdinę tavo namus;

portfeliai, smėlio pyragų formelės ir besmegeniai – be burnos, be nosies, be šluotos – kur tokius juos dėti?

išslapstyti laukų kambariuos, užmaskuoti turėjimu?

kad nereikėtų ko laidot, atsisakyt ar netekti, kad nereikėtų nešiotis galvojimo;

kaip meilė būna mums nesvarbi, lyg kas džiūtų;

įtari, trauktųsi tavyje kartais, plaktų, kartotųsi;

tampytų už nosies, kol prisipažintum, jog neturi nieko kito, tik tai, ką dabar parašei;

gerai nežinodamas, kas privertė slėptis užsikasant, užsidarant anapus savęs;

pro debesis gręžiantis varnoms, sniegui vis krentant pro kaminus

E

dabar vėjas apauga galvojimu, nesvarbu;

vaiko galva stebi anapus tvoros besikeičiančią naktį;

ir tik rūkykla, su iš bačkos kyšančiom alksnvytėm šičia, – šiapus laiko ribos imas už mano žiūrėjimo;

kaip įgudusios rankos sugriebia žuvį, ištrintą druska, pipirais, česnakais, ją suriša ir pakabina laukymėj po dangumi;

kaip vėjas atgena pažeme sutemas, ryjančias ungurio taukus;

kaip kriaunos tamsą įspaudžia į karpių krames;

vos sujudu, viršum bačkos pajuodavus žuvų viduriams, vos atpažinus tavo alsavimą;

kuris viską aplinkui nejau sunaikina?

F

pabundu pro miegus šaukdamas tave, sapnu apvaisindamas skurdų kraštovaizdį, senus garažus su žvaigždėm;

tartum būčiau gyvenęs tavim iki šiandien, kitur, kita nugara tesilietęs tavęs ir kitą šešėlį metęs ant smėlio;

jaučiu, kaip užpildo jis likusią tuštumą po ugnimi, po besiveržiančiu karščiu iš pyrago formelių – nesvarbu;

dabar turiu atsitraukt nuo atšalusių koklių, tolyn, pečiaus pilvan, užsikloti sodo šakom, išsitepti krūtinę ir veidą žuvų pelenais;

pasileisti kamino kaulais;

link dūmų

G

kad išmoktum išgirsti, kaip permato laukas tave;

kaip vėliavų stovus džirina vielos prieš vėlines, lietaus pradžioje;

kad išeitų būt išgirstam, kai pažyra nuo lapų kažkas;

taip juoda, juda viskas aplink, ir nėra kaip įsitempti;

ligi skambėjimo, ligi vos matomo pėdų švytravimo tau prieš akis;

tiktai vėjas judina medgalius, užšalusius virvėse, vyriuose ir vinyse, sode, pro lango stiklą tirpdomam tėvo delnų, tėvo tėvo kalbėjimo;

kad mėnuo įstrigęs tvorynuos, virš marškinių, kuriuos, nešiodamas malkas, kiaurai sunešiojai, virš sutuštėjusio sodo, pilno vandens;

baltų, akmenėjančių vėjų

H

trūnėsiai;

garsas kaupias save atpažinęs;

tai jie ėda vėją tekiniuose, su akmenų prikrautom konservų dėželėm;

tai jie atpažįsta paukščių šnarėjimą vyšniose, gelžkelio pabėgių šilumą, miegančio vaiko galvoj kurią nešas šviesos ešelonai;

tai jie dega sapno greičiu, vos tik kaukolės kaulus paliečia miego daigai, išleidę vėją iš garso, nebepanašaus jau į vėją;

tai klaidžioja mūsų namais, džiovintom žolėm, sudegusiais lapais, daužydamasis į paukščių būrius, nerasdamas kas išvaduotų ją iš medžių ošimo, atplėštų nuo žemės ir blokštų už horizonto;

kas sugalvotų paaiškinti urvą jo dabarty, nustebusį mane, kad ryte nerandu savo baidyklių, kad nesvarbu...

tai varnėnai suka ratus virš namų, kuriuos palikai tu su vakaru, judinančiu ugnį lėtai;

leidžiančiu dar neatplėšti akių, siekiančių lango paviršių;

už kurio mėnuo virsta žarijom

I

bet kai būna ugnis, kas peršviečia ligi švytėjimo?

rudenvidžio žolės su medžiais, laukimas, kol nupūsti artimųjų veidai ims ryškėti?

radę lagaminuos sukrautas bulves, ūgliuos jau, savo daiktus, sumestus ant slenksčio bet kaip;

tik kad žinotų kaip išsigąsti;

kaip atleisti tiems, kuriuos užmiršo kankorėžių lukštuos, palikdami tik savo gyvenimui, savo darbams;

bet kai būna ugnis, nebelieka tam laiko, tik kulnu užspaustas akis pasiimti į savo žiūrėjimą;

degančių lapų šviesoj prasivėrusio tarpdurio adatą, per kurią veriasi tavo ir medžio oda, bulvių ūgliai;

artimųjų paveikslai, nutilę staiga apšviestam kambary

J

kažkas tars, reiktų langus atkalti, išgramdyti kaminą;

nuplėšt senus tapetus su dulkių kokonais – su giminės duobėmis, asmenybės ūkais, kurie dabar gyvena virš mūsų;

išgriozdinti šlamštą iš komodos stalčių, iš lovos, iš fotelio, iš po grindų iškrapštyti tai, kas vaikšto pas mus;

naktimis ar tada, kai išeinam į žemę, nepalikdami nieko taip, kaip buvę, tik raktus po kilimu;

nuo ko numirėlius reikia kavoti?

kišti po grindimis, kostiumu, po pagalve;

painioti su nakties tuštumoj girgždančiom virvėm;

geriau mirusį tėvą įkelti į medį, kad matytų, kaip vėjas išeina iš margio būdos, iš konservų dėželių vyšnynuos;

iš batų, kuriuos kažkas tau paliko

K

tai vaiko galva guli ant batų po galva, kai liepsna pečiuje ima trūkčioti, mesdama slegiančius dūmus;

kad nežinotum, kas beldžia, laukia lauke už lango – raudona uniforma ir ūsai;

tai kiemsargis, ramiai besišypsantis dėdė;

be burnos, be nosies, be šluotos;

su dovanom, kurias užaugino galvojimas, kaip meilė būna mums nesvarbi, sulaukus naujųjų, ant slenksčio pažinus tėvą:

iš ūsų, iš drėgno žvilgsnio sukežusiam veidrody, po eglute, gražiai supakuotoj dėžėj grojant prisuktam traukinukui;

iš už horizonto ataidint sutraukiotiems vėjo vagonams

L

ir neaišku, kaip toli vakaruos suartėja visi triukšmai ir dienos, visi vėjai ir dūmai, nuo lauko atplėšti tarsi sniegas, tarsi sūpynės nuo kojų, nuo virvių, nuo žemės, kurioj nuogi užsimerkę visi;

net ir tie, žiemą kur lupdavo pabėgių žievę

M

o tu, prasimerkęs?

po lenta, prie smėlynės, kur lindi žuvę žaislai?

šilta ranka išsiveda tave iš mano namų, visai dar mažą, žiūrintį, kaip sukežusiame veidrodyje elektrine mašina skutasi tavo senelis;

dabar pats esi veidrodis;

visas laikas prasideda ten ir nunyksta, vos tavo lenta pradeda trauktis;

dabar pats gali susitraukti iki reikiamo dydžio;

pamatyti tai, ko nėra, ko nebūna;

bent iki žiemos, kai užšąla lede paleisti akmenys;

kai nuo suolelio pradeda keltis tie, kurie pasitraukė;

ir sėstis, kurie turi ateiti

Puslapyje panaudota fotografija (dėdė Kazimieras) iš asmeninio archyvo.

Tomas S. Butkus. Mylintis organizmas. Kontrapunktai (poema).

Oficialus leidimas: Pine press. Vilnius, 2000

© Tomas S. Butkus, 2000

© Vario burnos, 2000