Mindaugas
Valiukas
LIUDININKAS
I
Šalta šiam lizde tarp akmenų
Tarp
niekaip negimstančių brolių
Po
marmuro spalvos dangum
Anapus
upės
Kai
savo retom plunksnom
Mėginau
kabintis į orą ji dar
Perėjo
sparnais glostė kalbino
Buvo
sugalvojusi visiems vardus
Mūsų
turėjo būti dvylika
Trečias
be abejo poetas
Jauniausias
sesutė
Niekad
dar neturėjau sesutės
Labai
jos norėjau galbūt todėl
Glausčiausi
prie švelnaus
Lukšto
su numeriu 12
Šildžiau
kad greičiau išsiristų
Nors
žinojau jog ji išsiris paskutinė
Nebuvau
vyriausias
Kiaušinis
Nr. 1 gulėjo lizdo krašte
Šiek
tiek pasviręs į šiaurę
Ji
nuolat stebėjo vyriausiąjį
Sparnais
glostė kalbino vadino vardu
O
vis dėlto jis sukasi
Šaukė
perrėkdama audrą
Neatsakydavau
kad vėjas purto
Nenorėjau
liūdinti
Per
audros šėlsmą nė nebūtų išgirdus
O
jei išgirstų
Vėl
pavadintų išpera
Ir
visą naktį verktų
Kai
pramokau tikimybių teorijos
Mėginau
nuspėti
Kiek
džiaugsmo prisipildytų
Jos
laimės aruodas
Gimus
Nr. 1 paskui 2, 3 ir t.t.
Kiek
ji būtų laiminga
Išsiritus
visiems dvylikai
Kiek
papildomų sparnų jai užaugintų
Mažylių
atsiradimo faktas
Kaip
ji lėktų rankioti vikšrų
Vabalų
žiogų ir kitų kitokių
Ir
kaip visa tai akimirksniu dingtų
Rajuose
snapų piltuvėliuose
Ji
būtų laiminga tiek
Kiek
dabar nelaiminga
Oras
mano sparnams sutirštėjo tiek
Kad
į jį remdamasis nukeliaudavau
Iki
kur baigiasi gretimo ąžuolo
Šešėlis
vakare ir atgal
Brolių
išsidėstymo tvarka nepakito
Tik
Nr.1 dar labiau pasviro į šiaurę
Nr.
3 ėmė blukti o Nr.12 rausti
Jai
tai buvo ženklai
Ir
dar labiau sparnais glostė
Vardais
vadino naktim verkė
Šarka
jai negirdint apuokui į ausį
Brolius
vadino loto kamuoliukais
O
apuokas biliardo rutuliais
Likimo
sumuštais į vieną kišenę
II
Gervės
traukiasi tvarkingai
Aristokratiškai
palyginus
Su
barbariškais varnų antplūdžiais
Kuriuos
nufotografuoja upelis
Nuotrauką
sulamdo
Vėjo
nukrėsta laukinė kriaušė
Po
to antra trečia
Pliūpsinčios
be jokio ritmo
Kol
visos nenukris
Arba
neužsikimši ausų
It
durklas skrydžiui
Išgaląsti
mano sparnai
Raiko
keisto nerimo sklidiną orą
Nerimo
kuris neleidžia
Suskliausti
sparnų
Rodos
suskliausi
Ir
nematomos vinys tvirtai
Prismeigs
juos prie kūno
Ir
tapsi medine medžiotojų antimi
Įsipinsiančia
draikiose
Vandenžolių
kasose
Arba
guminiu vonios žaisliuku
Šalto
prakaito išmušti akmenys
Lyg
po nakties košmaro ir ji
Nebylė
Nusišėrusiom
nuo
Šiurkštaus
paviršiaus glostymo
Plunksnom
Nuo
žiūrėjimo
Į
artimus daiktus aiškiaregė
Nuo
akmeninių žodžių apkurtusi
Išspinduliavusi
visą savo šilumą
Trykštanti
pienu
Tokią
ir randu
Grįžęs
be sūnaus palaidūno statuso
Nesantis
ir nebuvęs (nė) vienu
Iš
dvylikos
Grįžęs
be jokio įsipareigojimo
Sentimentalumo
užuojautos
Sarkazmo
ar egoizmo
Be
teisės įsikišti
Liudyti
Jos
pasirengimą
Akmeniu
lėkti Dievui į langus
Liudiju
Ją
praryjančią akmenis
Persisveriančią
per lizdo kraštą
Krentančią
Saulės
nuotrauką upelyje
Paverčiančią
negrabia mozaika
Dingstančią
tarp plūduriuojančių kriaušių
Mano
balsas
Pripildo
mišką monotonijos
Raudu
sausomis akimis
Mama
ar tai lakštingala
Klausia
grybautojas grybautojo
Ne
tai gegutė
Būsim
turtingi
III
Ruduo tai kraujo raudona puta
Aš liudiju mirtį
Liudiju maldai sudėjęs sparnus
Liudiju mirtį
Pūvančių lapų garuojantį forsforą
Liudiju mirtį
Gervių paskui save velkamą hektorą
Aš liudiju mirtį
Aaš iš liūdesio liudiju
Skausmą iš skausmo aš
Liūdesį liudiju taip kaip
Medžiai tampa giria
Širšės susispiečia spiečiun
Aš liūdesį liudiju
Iš nerimo liūdesį liudiju
Ir viskas kas nuskamba toliais
Kas užkrečia drebules jauduliu
Echo graudulinga simfonija
Echo nenurimstantis kraujas
Sugriaunantis sienas klausyklų
Ne tavo sparnams ši teisybė
Ne tavo sparnams šitie tiltai
Vibruojantys vėjo agonijoj
Rudens sukrešėjusioj statikoj
Apstulbusio vienai akimirkai
Gervės išvilko net hektorą
Kaip simbolį miręs bet mylimas
Kaip paskutinį sąspyrį
Iš po rūdijančio tilto
(Atolas nr. 4.
Literatūrinės projaunuomenės
rašTmenys. Vilnius, 1998)
© Mindaugas Valiukas,
1998
© Amber-Chamber studija,
2003